Vasarai...

Vasara, šį paskutinį tavo vakarą noriu atsisveikinti... Tai labai sunku... Nežinau, ar labiau turiu tau dėkoti, ar priekaištauti?.. Skaudus buvo paskutinis tavo mėnuo. Trūko siūlas, rišęs dviejų žmonių draugystę... trūko taip staiga, kad nespėjau suvokti, nespėjau pamatyti jo dylimo...
Vis dėlto, buvo ir gražių dienų, kai šypsojaus su saule, lydėjau akimis mėnulį ir skaičiavau žvaigždes... (ir vs dėlto nežinau kiek jų, pamečiau skaičių...)
Matau, kaip tu kovoji su atsėlinančiu rudeniu. Visą dieną lijo, o vakarinis kiemas buvo užlietas besileidžiančios saulės spinduliais...
Sunku ištarti, bet ji leidžiasi paskutinį kartą šią vasarą... Rytoj jau bus ruduo...
Jaučiu, kad tai kažko praradimas... kažko brangaus... kažko, kas jau niekada nebepasikartos... Lauksiu kol žemė, lyg motina, po devynių mėnesių vėl pagimdys vasarą... Kitokią, naują, svetimą ir nepažintą, bet - naują...
Sudie...