Visvien nunešiu rožių Jai

Baltas rūkas ir migla galvoj,
Nyksta žmonės spengiančioj tyloj.
Akys merkias lyg pasiilgę miego,
Ir aš krentu su rožėm ant balto sniego.

Pabundu nuo skersvėjo bjauraus.
Niekad negalavojau, kad ligoninė mane priglaus.
Vaikšto moterys baltais chalatais,
Ir chirurgai odiniais batais.

Sako man, kad nualpau.
Sako nebijok žmogau,
Tai tik išsekimas,
Šiais laikais tai dažnas susirgimas.

Ir daktaras mane paguodžia,
Kad rytoj mane paleidžia.
Kad aš galėsiu ir vėl kovot už laime,
Ir vasarą praleisti gimtąjam kaime.

Išėjau iš pastato tamsaus nuo skausmo,
Ir atsipeikėaju išgirdęs žaibo griausmą.
Skubėjau tuoj  į parduotuvę rožių,
Kad  kai Ją pamatysiu nereiktų žodžių.