Išsiblaškymas

Niekada nepajėgsiu taip rašyti. Pasinerti savyje ir išsibanguoti žodžiais. Štai pažvelgiau per langą į belapę medžio viršūnę. Tyliu. Prisimenu... Tada jaučiausi panašiai. Kažin ar seniai nukrito paskutinis šių metų lapas, paskutinis žalumos lašas. Sako ateis kiti metai, kita žaluma. Tačiau mano metai ne paprasti, ne astronominiai. Taip, taip, žaluma grįždavo vis ilgiau vėluodama. Neatsimenu kaip pernai atrodė medžio viršūnė, nepastebėjau. Ką ji primins man pavasarį, ar pastebėsiu, ar būsiu?

Jūs taip gražiai rašote. Skriejate kaip kregždės. Kaip varnėnai švilpčiojate iškišę galveles iš inkilėlių. Pilate žodelius, kaip papūgėlės narveliuose. Ir vis taip dailiai, suglostytai, suklostytai.  Aš – niekada, aš paklystu pastebėjęs belapę viršūnę. Kvaila. Ką čia tokio pamačiau? Žiema neįpusėjo - ji turi būti belapė.