*Keturi vėjai ketvirtam rytui* dedikuoju mamai,raudonam puodukui,“Keturvėjininkams“ ir Makedoniečiui

Krenta ant galvų betono luitai, purškiama grietinėle pagardinti sviediniai.
Apvija kaklus makaronai ir visi kiti „Ravioli“ kvapai.
Laužom stalus, kėdes ir jų, mes, kojas, panika pasislepia ausyse.
Didžiulės rankos apglėbia per liemenį, suspaudžia šonkaulius, oro nebėra.
Ant akių krenta raudona skiautė, užsirišanti galvos viršugalvyje.
Šalti betono šonai, didžiulė purvo bala.
Klaupiuos aš prieš Tave ant kelių, nuodėmes sakau savas.
Sudie tariu pasauliui, su švinine kulka galvoje.


***


Ant šilto, didelio, raudono puoduko,
Užlipo tuzinas taškuotų žirafų,
Su putliais šalikais ant kaklų,
Vilnonėm pištinėm ant kanopų.

Pavasariu pakvipo ši šeimyna,
Mėtų kvapo dūmas spaudžia nosį,
Gydomės liaudiškai, terapija,
Šidomės linksmybe širdyje.

Pavasaris ateina, atšlepsena,
Nešas mėtas pažasty,
Ramunėlės auga ant jo, gyvena,
Gebenė kyšo pro ausis. 

Rankoj nešas jis puoduką žalią,
O ant jo- arkliukai devyni.


***


Rytą atgaivino du maži,
Mėlyni krikštolo varpeliai.
Skambtelėjo jie paširdy,
Pametė vienas kurpelę.
Bėgioja vožtuvais stipriais,
Kutena su mažais pirščiukais.
Didžiuliai plotai, nematyti toliai,
„Keturvėjininkų“ knygos šokčioja aky.
Kištukas į rozetę įšuoliavo,
Mintis įsižiebė staiga,
Ranką apglėbus pieštuką mažą,
Rašo didelį eilių. Pabaiga.


***


Bėga, mina, veja, veja,

Pučia vėjas iš rytų,
Šaukia kuosa iš to medžio,
Dedam kiaušinius kartu.

Kranksim, kranksim, skrendam, klykiam,

Sukam mes ratus didžius,
Švyst kakutį iš pat ryto,
Taikomės į plikus vyrus.
Minam oro dviratį mažytį,
Vejam, ganom dangumi debesėlius.

Kilbu, šilbu, kliabu, kliabu,

Juokiamės iš pat nagų.


***


Rytinio kavos puodelio išmintis:
Kaip gimsta mintis?
Ateina toka apsimiegojęs, su prilipusius kviteliu, iš parduotuvės, ant kaktos mažas nykštukas, nusižiovauja, pasirąžo, nupučia dulkes nuo sienos, ir paėmęs dielį kištuką įkiša į rozetę. Virš galvos įsižiebia sklandanti lempa- mintis.