Rojus Virš Daubos IV

4. vasara...

Akvilė senai neprisiminė tokios vasaros... nuostabus oras, šilta, poilsio ir ramybės vertos dienos. Tik nuotaika vis traukėsi į nerimo, nežinios glėbį. Traukėsi palikdama ašaras ant pagalvės, gniuždančius pamąstymus apie laikinumą, gal net šiurpią nuojautą. Mėgino valdytis, kad vyrui būtų lengviau, duktė neužsikrėstų liūdesio dulkėmis, bet sekėsi prastai. Vis grįždavo prie uošvio ir to, kaip jis paliko gyvenimą. Kam? Kodėl? Juk niekas nepastebėjo nė menkiausios užuominos, kad Jonas ketina taip spjauti į save ir į jį mylinčius. Priešingai, uošvis (kiek jį prisiminė Akvilė) turėjo tiek energijos, tiek valios ir ryžto, jog dauguma jo pažįstamų netekę jėgų, užklupti bėdos, ateidavo pas Joną... ir šis juos užsukdavo, įkvėpdavo, tarsi įkraudavo.
O vakare paskambino Agnė. Sunkiai ėjosi ją suprasti, tik padėjusi ragelį Akvilė pradėjo į bendrą kontekstą krauti pokalbio nuotrupas, redaguoti jas. Net iš sąsiuvinio išplėšė lapą langeliais ir surašiusi tai ką įstengė atkurti, vėl pratrūko ašaromis. Kiek nusiraminusi, dar kartą tyliai liedama žodžius perskaitė minčių, teiginių nuotrupas:
  „ ... mano Simo nebėra...
  ... Adomas niekšas, melagis, kažką slepia...
  ... nebetikiu ne tik gydytojais, bet ir pačia savim. Nebesuprantu nei vaizdų, kuriuos matau, nei garsų...
  ... jis paminėjo Joną. O tas labai keista... Simui buvo prastai, kai tavo uošvis nusišovė. Manau jis net nenutuokė apie Jono mirtį. Man taip baisu... “
Agnė net pašoko perskaičiusi paskutinę frazę, bet ne todėl, kad jos draugei buvo baisu, o dėl neįprasto garso. Viršuje, virtuvėje kažkas lyg sudejavo. Moterišku balsu, persmelktu skausmo, pagiežos, pavydo. Agnė net negalėjo pasakyti, ką būtent reiškė ši aimana. Vien neigiamas emocijas? Taip...
Moteris sugniaužė kumštelyje popieriaus lapelį. Įkišo jį į Dainiaus marškinių kišenę. Vilkėjo juos nuo ryto, paraitojusi rankoves, o marškinių skvernai siekė jos kelius. Ausyse tvinkčiojo širdies plazdėjimas, tarsi kampe įvarytos naktinės plaštakės beviltiškas sparnų mosavimas, bandant apsiginti, pasprukti.
Namuose ji buvo viena. Marija užsimanė vaisių salotų, jie turėjo ir obuolių, ir kriaušių. Bet dar trūko mandarinų, bananų, braškių ir jogurto. Dainius niekada negalėjo atsakyti dukrai, tenkino jos poreikius, negalima sakyti, jog lepino, bet kartais persistengdavo mėgindamas įtikti mergaitės reikalavimams. Jie nuvažiavo į parduotuvę. Vakare ten nemažos eilės... sostinėje dirbantys apsiperka po darbų.
Kas, jei ten, viršuje koks nusikaltėlis, ar dar baisiau: žmogžudys psichopatas? Na, mergužėle, tu ir kliedi... nejau manai, kad psichas su ilgu mėsininko peiliu dejuotų moterišku balsu? Baik juokus, tau tik pasigirdo. Esi emocionaliai įaudrinta, rodos net girdi kaip vonioje iš čiaupo lašantis vanduo skleidžia aidą. Nusiramink, išgerk mėtų arbatos arba šilto pieno. Padeda. Negalvok apie tas kino juostas, kurias žiūrėdama drebi palindusi po Dainiaus globėjiška letena, užsimerkusi, kad nematytum kraujo balų ir kaukiančių, riaumojančių baidyklių. Tai tik žmonių fantazijos sukurtos metaforos, perteikti baimę sukeliančias vizijas. Bet gyvenime nieko panašaus nebūna...
Tačiau vidinis monologas Agnės nė trupučio nenuramino. Priešingai. Ji vos įstengė judėti. Gerai nenutuokė, kaip turėtų elgtis: gal bėgti pas kaimynus? Bet ką jiems pasakytų, kad namie kažkas dejuoja? Ne... Ji griebė telefoną ir suspaudė vyro numerį. Laukė signalo nervingai kramtydama lūpas, net gailėjosi, kad jos kūną, į kurį geismingai dirsčioja ne vienas miestelio gyventojas, ji slėpė vien po vyro marškiniais, juk taip į namus galėjo bėdą privilioti. Kartu su iškvietimo pypsėjimu ragelyje išgirdo ir mobilaus skambutį, taip pat viršuje, gal net virtuvėje. Dainius, tas milžiniškas kerėpla, toks didelis išsiblaškymo specialistas, paliko telefoną namuose.
- Ei, aš tik kraustausi iš proto. Suskystėjau.
Šrrrrrrrrp... šrrrrrp... šrrrp.
Atsakas iš viršaus. 
Pajuto kaip viso kūno plaukeliai pasistoja piestu. Pasidarė velniškai šalta. Iki kraujo dantimis perkando lūpą, bet skausmo nesuvokė, viduje tegalėjo blaškytis tarp noro nerti lauk pro duris ir keistos pagundos pakilus viršun pažvelgti baimei į akis.
Šrrrrp...

Į darbą jis eidavo pėsčias. Ir taip nuo odinio krėslo, kuriame kiūtodavo ištisą dieną, nuolat maudė sąnarius, nugarą. Tad pasivaikščiojimas buvo šiokia tokia mankšta, kraujo apytakai pagerinti, raumenis išjudinti. Tą rytą ėjo galvodamas apie neišvengiamą pensijos signalą, sostinė skambino varpais, atseit nuovados viršininko postą reiktų užleisti jaunesniam pareigūnui, kam be reikalo tokiame amžiuje nervus gadinti ir taip tos sveikatos maža, ir kandidatą jie jau turintys. Petras Stankevičius net neabejojo, jog kandidatas bus kokio sostinės komisaro sūnelis ar prokuroro brolis. Biurokratija - gyvenimo šlamštas.
Ką gi... pensija tai irgi savotiškas laiko praleidimo būdas: žvejyba, grybai, sodo namelio tvarkymas, žmonos murmesio išklausymas. Gal ir smagu bus... O jei atsibos viskas, jis ims ir surašys paslaptis, kurias žino, kurias kai kas norėtų nuslėpti, paslaptis apie labai blogus dalykus. Juk popieriuje jos įgautų ne tik prisiminimų braižą, bet ir natūraliai apčiuopiamą būdą, kaip išlaikyti priemoką prie valstybės mokamos pensijos. O tų paslapčių miestelio turtingieji turėjo tiek, kad ir dabar jo gyvenimas, kaip policijos nuovados viršininko buvo išties pasiturintis. Kai kas slėpė mokesčius, kiti ydas, polinkį į svaigalus, nuobaudas, net „žydrų“ buvo ir mylinčių mergaites, kurioms iki pilnametyste dar oi kaip toli... 
- Kas per ...?
Prie nuovados pastato pastebėjo Adomo dviratį. Nieko nuostabaus. Pareigūnas mėgo šią transporto priemonę. Bet tik ne tokią purviną, sulankstytą lyg rastą šiukšlyno ar sąvartyno teritorijoje. Petras nekentė savo pavaldinio pedantiškumo, apskritai tas jaunuolis buvo kažkoks neryžtingas, truputi stabdantis save ir kitus. Bet tokio purvino jo dviračio dar niekam ir niekada neteko regėti.
Ir dar:
- Jam šiandien išeiginė.
Nuovadoje jį pasitiko išbalusi Marytė. Praktikantė, antro kurso be penkių minučių, studentė. Nemokša, Petras galvojo, kad visa jaunoji karta tik nieko neverta avių banda, juos dar reikia ganyti ir ganyti, kad išmoktų susirasti skalsesnę žolę, apsigintų nuo vilkų, neerzintų tais klausimais apie niekus.
- Jūsų kabinėte Adomas. Jis pats duris atsirakino... keistai labai atrodo. Lyg pagiringas, nors alkoholiu nuo jo nedvokia.
- Savivaliauja piemuo? Dėkoju tau, dukrele. Susitvarkysiu. Žinau, kad Simo nebėra, tu labai darbšti, sutvarkyk visus reikalus su vainikais, užuojautos žodžiais, iš kolegų pinigų iškrapštyk, aš duosiu tiek vienas kiek jie visi sumes. Ir arbatėlės man... jei tavęs perdaug nenuvarginau?
- Gerai, viršininke. Dėl Simo tai liūdna.
- Tikrai geras vaikis buvo. Patiko jis man.
Petras nužygiavo tiesiai į savo kabinetą. Pradžioje net nedirstelėjo į žmogų sėdintį priešais jo krėslą, kitoje stalo pusėje. Paprasčiausiai ant pakabos nuleido kepurę, ant kėdės padėjo portfelį, kuriame buvo dokumentai ir žmonos suruošti sumuštiniai. Tada atsisagstė švarką, kad sagos sėdint neįsirėžtų į pilvą. Lėtai nuslinko iki savo krėslo ir susmuko jame.
Tada pakėlė akis.
Iš nuovados viršininko lūpų išsprūdo nepadorus keiksmažodis.
- Kas jūs?
- Aš Adomas...
- Čia, mergaite, tau ne anekdotų klubas. Antrankius uždėsiu ir užpakalį nutarkuosiu... šmaikštuolė mat atsirado.
- Aš Adomas, - pakartojo ji.

Petras atsidarė stalčių iš dėklės iškrapštė akinius, kartais žmonių neatpažindavo net iš kelių metrų... Užsidėjo juos. Rankos ir kojos iškart nutirpo. Jėgos apleido. Burna išdžiuvo. Pagalvojo, jog mato vaiduoklį, bet po sekundės lyg ir suvokė: tai daug blogiau nei šmėkla ar vaiduoklis, tai praeities klyksmas, gal prakeiksmas... juk žinojo tada, kad antrankius reikėjo Jonui uždėti, o ne pinigus į kišenę susikišt. Bet suturėjęs baimę jis vėl pakėlė akis. Ne, būtybė sėdinti priešais atrodė kiek kitaip, nei ta, kurios jau senai nebuvo gyvųjų tarpe, na gal kiek panaši, bet tikrai ne šmėkla iš ano pasaulio. - Kas yra, viršininke? Širdelė ne į ritmą kala?
- Ko... ko jums reikia iš manęs? Ir kas jūs? Kur Adomas?
- Adomas aš. Jis čia. Mes abu Adomas. Žiūrėk...
Mergina, tiksliau būtybė panaši į merginą, be drabužių ar su kažkokiu keistu apdaru užsliuogė ant stalo, artėjo šnibždama, šliaužė kaip gyvatė. Petras neįstengė atplėšti žvilgsnio nuo jos akių, įstrižų, panašių į roplio, tik spindinčių ledo žydruma. Stankevičius jautė kaip galvoje plyšta plėvė lyg tol idealiai saugojusi logikos ir sveiko proto mikroschemas, jautė kaip virusas pasipila į kitus kūno organus, kaip jį visą paralyžiuoja nebūties prisilietimas.
- Žiūrėk, aš apsinuoginu...
Nuovados viršininko žvilgsnis nukrypo į būtybės krūtinę... ir tai kas buvo panašu į audinį ar rūbus virto plyšiu, ar burna pamėlusioje odoje. Surambėjusios, nuo šalčio suskeldėjusios lūpos prasišiepė atverdamos krauju blizgančius vidaus organus. Netrukus ten pasirodė akys aplink jas tarsi kaupėsi, augo mėsa, oda... Kol galiausiai viskas virto Adomo veidu.
- Pasilenk.
- Nereikia...
- Pasilenk.
Petras nesuvokdamas savo judesio palinko. Būtybė kyštelėjo liežuvį paliesdama jo kaktą. Nudiegė lyg kas užlašintų rūgšties. Kai jo ir Adomo veidai pakibo viename lygyje, Stankevičius net nebeįstengė įkvėpti ar iškvėpti.
- Jonas tau linki geros kloties.
Būtybė ar Adomas merginos viduje spjovė. Nuovados viršininkas suspiegė užsidengdamas veidą. Iš pradžių pamanė, jog apako, kad seilės ar rūgštis ištirpdė akinius, išlydė akis... laiko nebesuvokė, laikas prarado prasmę. Siaubingoje tamsoje jis pamatė kažką judant. Šešėlius. Neaiškius, bet su lanksčiais, gamtos, o gal Dievo sutvertais kontūrais. Vaizdas ryškėjo, lyg nuo jo kas įgudusia ranka nuimtų trikdžius, neaiškumus, tamsą... Suvokė, jog tai nėra tikra, bet tuo pat metu tas buvo tiesa. Praeitis, kurios jis nelietė, nes bijojo. O vaizdą kažkas reguliavo, gilino, suteikė trimatės erdvės ryškumą. Ten jis pažino save, vienas iš šešėlių buvo jis, palinkęs virš Jono pamėklės, apkabinusios degtinės butelį, vis kartojančios: „nenorėjau... ką aš padariau? Padėk man... “. Kitas šešėlis priklausė miestelio gydytojui, skaičiuojančiam nepadoriai storą pinigų pluoštelį. „Mes viską sutvarkysim, Jonai. Niekas nieko nesužinos. “ O Petras pažino gobšumą savo veide. Tenorėjo tik vieno: kuo greičiau paimti pinigus ir nešdintis iš ten velniop...
Stankevičius net pašoko išgirdęs Marytės balsą: 
- Jūsų arbata, viršininke.
- Jėzau.
Jis atsimerkė. Kitoje stalo pusėje sėdėjo Adomas. Išblyškęs ir susikūprinęs. Marytė patarnaujančiai šypsojosi.

Nagi, bet koks garsas, kad ir kaip nemaloniai nuteiktų turi paprastą ir kasdienį paaiškinimą. Akvilė beveik susitvardė. Nors vis dar drebėjo. O tas viršuje besikartojantis „šrrrrrrrp“ ją erzino ir baugino. Moteris mintyse visą kaltę suvertė gedului, tai bjauriai tuštumai viduje...
Dabar tu užlipsi laiptais į viršų, nueisi į virtuvę ir uždarysi tą prakeiktą langą, kuris varstomas skersvėjo aimanuoja ir klaikiai krypauja kaip... kaip byrantys grūdai? Na ir palyginimas, mergaite, juk gyvenime nesi girdėjusi nieko panašaus.
Svarbiausia nusiraminti, suimti save į rankas, kontroliuoti paniką, kad ši neišplistų, nevirstų nesutramdoma isterija.
Bet Akvilė buvo ties pamišimo riba. Ją tarsi supo košmariškai kankinančio sapno aliuzijos. Be garsų iš viršaus, ji lyg akies krašteliu pamatė: už lango kur kas tamsiau nei septintą vakaro, kad būna vasaros laiku. Ten taip tamsu, jog žvaigždės žiebiasi dangaus tonuose. Tamsu ir neįprastai šalta. Ji jautėsi sukaustyta, judėjo taip nerangiai, lėtai, o kiekvienas žingsnis į priekį gėlė vis stiprėjančia pavojaus nuojauta.
Viršuje nieko nėra... viršuje nieko nėra.
Šrrrrrrrp.
Dainius ir Marija jau važiuoja namo. Išeik į lauką, atsisėsk ant suoliuko ir lauk jų. Tai kur kas paprasčiau nei aiškintis paslaptingus garsus, aimanas.
Bet kas, jei lauke virš galvos tikrai žvaigždės?
Ne. Ji to nepakeltų.
Sukandusi dantis ji pakilo į antrą aukštą. Namas atrodė neįprastai didelis, milžiniškas. Įtrauktas į paranojišką juodąją skylę, kurioje tikra ir išgalvota susiliejo, kėsinosi atimti ramybę, paprastą laiko ir pojūčių tėkmę.
Šrrrrrp.
Atsidūrusiu šalia virtuvės durų Akvilė užsimerkė. Ranka stumtelėjo duris ir žengė vidun. Šalta. Buvo taip šalta, jog mergina apkabino save ir sukaupusi drąsos likučius atsimerkė...
Langas buvo tvirtai uždarytas. Kaip ir orlaidė, bet patį stiklo kvadratą puošė šalnos gėlės, žiemos nupieštos formos ir paslaptys. Virtuvės grindų plytelių nesimatė, jas dengė akinančiai melsvo ledo materija. Nuo kriauklės maišytuvo žemyn tįso permatomas varveklis. Metusi žvilgsnį į lubas Akvilė pajuto lyg jos sielą kas plėštų iš kūno... Virš galvos plytėjo juoda begalybė, pati juodžiausia visatos dalis, apnuoginta šalčio, išlydyta praradimų glėbyje. Ir iš ten, iš nepasiekiamos, iš bekraštės nežinomybės žemyn vinguriavo snaigės.
Tai nėra tikra.
Tarsi paneigdama abejones snaigė nukrito Akvilei ant veido. Šalta, vėsi ir dejuojanti tikrovės prisilietimu pradėjo tirpti. Mergina nubraukė vandens lašus nuo odos ir pažvelgė į delną. Kraujo ryškumas privertė ją judėti, kuo skubiau nešdintis iš virtuvės. Tačiau Akvilė paslydo, suvokdama ir ledo tikrumą, ji nukrito, bet slydinėdama stūmėsi pirmyn.
Dar truputis.
Šrrrrrrrp.
Ledas sutrūkinėjo, suskeldėjo. Per properšas sunkėsi vandens čiurkšlės.
Ji pirštais sugriebė durų slenkstį, tvirtą atramą ir sukaupusi jėgas ištraukė save lauk. Dar pašliaužė keletą metrų į salės gilumą ir apsivertusi ant nugaros pažvelgė atgal.
Ten... pro ledo įtrūkį jai mojo pamėlusios rankos pražūtingas kvietimas išnykti...
Netekusi paskutinių jėgų Akvilė parado sąmonę.