Ten už upės (tęsinys)

Birželio mėnesį dangų raižo lėktuvai.   Bet keista. Vieną lėktuvą vejasi net keli, o pasivyję apsupa. Kulkų kruša pasipila iš dangaus ir kapoja šventoriaus kaštonų lapus. Vyrai užvertę galvas spokso į dangų nė nenujausdami, koks čia tyko pavojus.
- Kas tai? Lėktuvai susipešė? - iš tolo niekas neįžiūri ženklų ant lėktuvų sparnų.   - Kas čia galėtų būti? Tai gal kokie manevrai? - pagaliau nusprendžia. - Tos kulkos tai netikros, visai nereikia jų saugotis.
Bet kai vienas lėktuvas liepsnodamas ėmė kristi žemėn ir čia pat krito kulkos pakirstas iš kažkurio kiemo išėjęs arklys, visi spruko iš gatvės.
Į pavakarę pasirodė vyrai su baltais raiščiais. Šaulių būrio vadas Voldemaras, o su juo ir keli vyrukai sugriuvo į mokyklą. Vincą užklupo dar neišėjusį. Sugriebę surišo rankas už nugaros ir, įstūmę į vieną klasę, liepė sargui užrakinti duris.
- Nuo šiol pas mane bus mokyklos raktai, - pasakė sargui Voldemaras ir, paėmęs iš jo raktus, įsidėjo į kišenę. - Kai nebereikės, grąžinsiu.
- Bet gi aš turiu viską saugot, kol grįš mokytojas iš atostogų, - bandė prieštaraut sargas, bet Voldemaras pagrąsė pirštu:
- Ramiai. Dabar aš čia būsiu šeimininkas.
Visi grįžę į vieną iš klasių, dar šiek tiek užtruko. Pasirausę popieriuose, ant stalo išvertę stalčius, susirado komjaunuolių sąrašus, sąrašus tremtinių jau išvežtų ir dar numatytų išvežti, rado „stribų“, visų aktyvistų pavardes ir daugelio valsčiaus darbuotojų pareiškimus ir biografijas.
- Oi dar daug darbo čia mūsų laukia... Bet šiai dienai užteks, - pasakė Voldemaras tvarkingai užversdamas lapus. - Vienas liks saugot „prokuroro“, o kiti galit išsivaikščiot. Rytoj dešimtą - visi čia pat.   Pasišnekėsim, pasitarsim ir imsimės darbo. Reikia veikti greitai ir organizuotai. Negalima leisti, kad išsilakstytų. Žydai gali dar palaukti.
Prie mokylos kiemo vartų išsiskirstė kas sau, o Voldemaras patraukė tiesiai pas malūnininką.
Viskas vyko greitai. Jau sekančią dieną buvo surinkti miestelio komjaunuoliai, surikiuoti į koloną gatvėje po tris ir, iš šono sagomi vyrų su šautuvais, buvo varomi  į geležinkelio stotį, o iš ten bus vežami į apskrities miesto kalėjimą.
Voldemaro dėka Ieva išvengė tokio gėdingo ir žeminančio parado.
- Su komjaunimo sekretore aš pats asmeniškai išsiaiškinsiu, - visiems girdint pareiškė jis.
Vakare užėjęs pas malūnininką, Voldemaras negailėjo Ievai šiurkščių žodžių, tyčiojosi vadindamas „kosomolka“. Kliuvo ir tėvams, kad leido dukrai susidėt su driskiais.   O labiausiai pyko ir negalėjo atleist, kad ji buvo pasirengusi ištekėti už Vinco.
Ieva tik sėdėjo nuleidusi  galvą, įsįtempusi, išraudusi, bet neverkė. Girdėdama tuos, ją niekinančius žodžius, ji iš dalies sutiko su priekaištais ir jautė savo kaltę. Nereikėjo jai prasidėt su tuo visuomenišku darbu, o tuo labiau stoti į komjaunimą. Bet kas galėjo žinot, kad taip bus? Viskas atrodė taip gražiai, viliojamai, tokios perspektyvos  jaunimui. Ta lygybė, brolybė... O dabar ji atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje, kad nori nenori turi klausytis tokių žeidžiančių, žeminančių šauksmų, išsireiškimų ir negali savęs apginti.
- Ir kaip jis drįsta? Tas tai dar niekai, bet neaišku dar, kas laukia ateityje  jos ir Vinco?   Ji pergyveno dėl abiejų, nes aiškiai suprato, kad tais pasityčiojimais viskas nesibaigs. Teks patirti ir baisesnių dalykų.
Išliejęs apmaudą ir nesulaukęs atgailos bei pasipriešinimo, Voldemaras pagaliau nusiramino. Ilgokai pasėdėjo tylus,   susimąstęs ir, kai po to prabilo, balsas buvo švelnus ir žodžius, atrodo, ištarė nuo širdies:
- Ieva, Ieva, kad tu tik žinotum, kaip aš tavęs ilgėjausi? Kaip aš tave mylėjau...
Ir vėl nutilo.
Išgirdusi tokius Voldemaro žodžius, motina išdrąsėjo.
- O ką reikėjo daryt? Kaip išmanėm, taip gelbėjomės, - verkdama prabilo ji. - Jūs tai savo tėvus išgabenot, pats į mišką pasitraukėt, o kas mums galėjo padėt? Ievutė viena aukojosi, kad kaip nors išlikt, išvengt Sibiro. Ar geriau, kad būt išvežę? Na, nuėjo dirbt, o kai dirbi tokį darbą, teko ir į komjaunimą įsirašyt. O po to ėmė pirštis, grąsinti...
- Ką čia, mama, šneki? - nebeiškentė Ieva.
- Žinau, ką šneku, - atkirto motina. - Dievas mato, kaip aš nenorėjau tų vedybų.
- Ieva, ar tiesa? Jis vertė tave? - net pašoko Voldemaras. - Niekšas! Na už tai ir visa kita jis man dar atsiims. Bet, Ieva, Ieva, kaip tu taip galėjai? - jis ir vėl atsisėdo.
- Nesuprantu, kuo aš tau nusikaltau? Ką aš padariau? - prašneko ir Ieva. -Jei tiesa, kad mane mylėjai, tai kodėl aš tik dabar apie tai išgirdau? Juk ateidavai, bendravom, susitikdavom . Buvo malonu. Jeigu būtų išsiaiškinta anksčiau, gal visai kitaip būtų viskas pakrypę. Dabar gi jau vistiek vėlu apie tai kalbėti.
- Kaip nepadarei? - vėl užsidegė Voldemaras. - Mano svajonių mergaitė, kurią taip mylėjau ir dievinau, tiek metų širdyje nešiojau, kūriau tokius šviesius ateities planus, troškau būt jos gyvenimo palydovu, šiandien išdavė Lietuvą, padovanojo okupantams savo tėvynę, pasmerkė tremtin Lietuvos patriotus, inteligentus ir kas baisiausia - negalvoja, kad padarė blogai. O man sudaužė širdį, sutrypė patriotinius jausmus...
Jis dar pasėdėjo valandžiukę paniūręs, pakilo ir išėjo neatsisveikinęs. Ieva palydėjo Voldemarą iki lauko durų ir jis, daugiau neištaręs nė žodžio, nužingsniavo prie kiemo vartelių.
O miestelyje netvarka.
Nugaišęs arklys vis dar tebeguli šventoriuje ir kas blogiausia - neatsiranda jo savininkas.
- Ne mano, nieko nežinau, - visi ginasi, įžūliai kratosi ir pats šeimininkas. Nesinori jam tampytis su stipena, ypač tada, kai miestelyje pasirodė nauja valdžia. Reikia palaukti, gal prie tos valdžios kaip nors pavyks nuo tos bėdos išsisukti.
- Ar suradot kuino savininką? - klausia Voldemaras vyrų, kai už dienos vėl visi susirinko būstinėje.
- Nė velnio. Niekas neprisipažįsta, - gavo atsakymą.
- Negalima taip ilgiau. Reikia kaip nors susitvarkyti, kol visai nepašvinko. Į ką panašu, kiekvieną dieną vis labiau pučiasi. Kėbso, kaip koks pasityčiojimas, - niršo Voldemaras.
- Jeigu niekas neprisipažįsta, reikia kviest visus miestelio vyrus ir tegul užkasa kur nors išvilkę. Negi mes patys tempsime? - pasiūlė vienas.
- Kam trukdyt žmones? Yra žydai, - dar geriau sugalvojo kitas. - Ar taip ar taip jie nieko neveikia. Sėdi prie savo krautuvių pilvus apsikabinę.
- Visai teisingai, - kaip mat pritarė visi. - Neilgai sėdės. Tegul prieš galą ir kokį naudingą darbą padaro.
- Tuojau pat surinkt visus žydus, sukomandavo Voldemaras. - Duokit nurodymus, tegu pasiima virves, kastuvus . Tegu daro, kaip išmano, kad iki vakaro neliktų dvėsenos gatvėje. Užkasti gali miestelio gale pievoje, toliau nuo gyvenamų namų.
  Susirinko nemažas žydų būrys: senų, jaunų moterų, vyrų ir vaikų. Aprišo pirmiausia arklio kaklą, paskui kojas, gerai pritvirtino ir prie uodegos. Apsijuosę per liemenį prisirišo patys ir ėmė traukti.   Nė iš vietos. Kaip priaugęs.   Pritūpę vaikai ėmė stumti iš visų jėgų.   Ilgai dar tuzgino virvėmis, kišo po pilvu pagalius, vaikai vis stūmė, kol pagaliau tas mėsos kalnas pajudėjo.   Dabar jau pasiragindami žmonės ėmė stumti ir taukti kartu, palinkę prie pat žemės.   Vyrų barzdos ir išsipynusios moterų kasos šlavė gatvės dulkes. Žmonės klupo ir vėl stojosi, bet kartą jau išjudinę kuiną, nebesustodami, pėda už pėdos, žingsnelis po žingsnelio, apsipylę prakaitu yrėsi, slinko į priekį, o du baltaraiščiai su šautuvais ant pečių pastoviniuodami juos lydėjo.
Atlikę darbą, žmonės grįžo pavakariais nusiplūkę,   purvini, nuo prakaito peršlapusiais drabužiais, nuo nuovargio vilkdami kojas. Moterims ant strėnų vos laikėsi sijonai.   Maurini, dulkėti vaikeliai ėjo iš paskos.
   Tik pasiekė namus, o ryt dienai - naujas įsakymas: „ Susirinkti žydams prie mokyklos. Turėt su savim kastuvus, kirvius, laužtuvus. Reikės kasti didelę duobę šilelyje“.
  Ant koperatyvo durų atsirado perspėjantis skelbimas, kad gyventojai nevaikščiotų naktimis. Į kiekvieną sutiktą nuo dešimtos valandos vakaro iki šeštos valandos ryto miestelyje ar už jo ribų bus šaunama be įspėjimo.   Taip žuvo ne vienas visai nieko dėtas žmogelis. Naktimis tai toliau, tai arčiau girdėjosi pratįsi ar pavieniai šūviai. Įbauginti žmonės sėdėjo namuose užsidarę langines, bijodami išeiti į gatvę ne tik vakare, bet ir dieną. Geriau išvis nesimaišyti po akimis.
Šūviai tęsėsi tol, kol miestelyje neliko nė vieno žydo, nė vieno buvusio tarnautojo ar aktyvisto, kad ir šiaip niekur nepriklausiusio biednioko.
Baigėsi šūviai - prasidėjo dainos, linksmybės vienkiemiuose.   Likę neišvežti ūkininkai daro alų, skerdžia kiaules, kepa pyragus ir vaišina išvaduotojus...