Jis atsisėda priešais mane kiek sutrikęs. Nusiima akinius, susiglosto plaukus ir sėdi. Aplinkui skimbčioja taurės ir pokalbių nuotrupos. ... ir ji ėmė glostyti tą kailį.., ... bet kas yra kaltas.., ... aš ir sakau, nesuprantu... .
- Užsisakysite? – jauna padavėja, juodos akys, tamsios garbanos, nelygiai nukarpyti nagai. – Ar jau žinote, ko norite?
Ak tu naivus žemės kirmine, ar tu pati kada žinojai, ko nori, ar turėdama galimybę gauti tai, ko iš tiesų nori, tu sugebėtum ją teisingai išnaudot???
- Ar jau išsirinkote? – ji nekantriai išsiviepė.
Jau geriau, kitą sykį dukart apmąstyk prieš sakydama, tavo antrieji kartai akivaizdžiai sėkmingesni.
- Man šito, - Tomas bakstelėjo pirštu į keturioliktą numerį. Bene pigiausias variantas, Tomai? Nenorėjau jo sumenkinti.
- Man kokios arbatos, ar kavos, net nežinau, nesvarbu.
- Arbatos? – padavėja šyptelėjo kandokai, prie mūsų stalelio ji nebesiskubins, taigi pokalbis neturėtų būti trukdomas.
Prastas vynas, išblizgintoje krištolo taurėje, tokie kaip mes, turbūt čia nesilanko, antraip taurė tikrai būtų storasienė ir drumzta, na, paruošta išskirtiniams lankytojams. O gal ši jauki vietelė gerbia kiekvieną atėjusį...
Mano arbata vėsta, o jis akivaizdžiai bando subrandinti vyną. Nepavyks, mielasis. Pokalbis neprasideda, jis tik tyli ir kartkartėm žvilgteli mano pusėn. Sykiais atrodo, jau tuoj tuoj prabils, jis veria burną, o aš akimis įsisegu jam į lūpas ir laukiu, gal išgirsiu ką, bet jis kvėpteli ir vėl užsiveria, rodos, amžiams.
Po tiek laiko paprastai užsisakau dar puodelį arbatos ar kavos, tačiau dabar manasis nė nepaliestas, tik jaučiu kaip tirštėja laike jo turinys, kartėja ir šąla, šąla. Tomas gurkšteli vyno. Palaiko burnoje kelias sekundes, girdžiu, kaip košia skystį per dantis. Idiotas. Taip pat sėkmingai galėčiau ragauti savo pertraukusios arbatos ir tuščiai kapstytis jos skoninių natų gelmėj.
- Galbūt mes veltui susitikom? – mirkteliu neva supratingai, nors viduriai virte verda, - jei tu nori, galim skirstytis.
- Ne, - jis vėl nubraukia plaukus atgal ir užsiverčia taurę. Net itin pigiam gėralui nederėtų tekėti į gerklę šitokiais tempais. Aš apstulbusi žiūriu, kaip jis vikriai pakiša taurę po stalu ir į supila jon... negaliu savo akimis tikėti, jo rankose Enate Uno Chardonnay, bene brangiausias ispaniškas... – gersi?
Aš papurtau galvą – principai. Nors akimis ryju „pašnekovo“ taurę ir taip knieti gurkštelt. Padavėja priešingam kambario kampe įtariai stebi pilnoką vyno taurę. Kažką nujaučia, bet mūsų neišprašys, salė dar nepilna, nėra reikalo.