Eseistai neturi karūnos

Mieloji,

Kol rožinė pempė braidė mano mintis
Nusisukau į kairę ir. Tave praradau.
Kartu paleisdamas baisiai žavingas viltis.
Ir susprogdindamas angliškų laikrodžių bokštus.

Vėliau užgesinau kažkur degtuke bemiegančią naktį –
O žydrasis dangau:
Kodėl tu apsiniaukęs niurzgiančiu darbastaliu.
Kodėl lietus tuštinasi vandeniu? Kodėl esant rūkui aš nerūkau.
Nes esu.
---
Kartodavai tu man: neklausk kodėl
nes atsakymai per daug estetiškai banalūs.
Tokie kaip meilė, keksas, pinigai
Draugai ir. Meksika iš serialų.

O aš buvau tik princas (ar princesė)
Be žirgų, kanopų ir net be valdovinių rūmų
buvau only karalius išnuomotoje karietoje.
Ir realy bezdalius. Rytais. Gadindamas orą visai be orumo.
Buvau.
---
Sakai: eik tu kakot?
Einu miegot.
Ir daugiau per žinias nemeluok:
Eseistai neturi karūnos.