kelias atgal

nekasdieniškos kasdienybės rutinoje
pamiršęs smėlio laikrodžiu tekantį laiką
traukinukus ir nuostabias lėlės vitrinoje
išdykusį murziną vaiką –
save...
jis ėjo atgal gatvėmis lietaus apverktomis
ieškojo kelio grįžti
savo mėlynomis užmerktomis akimis
pirštų galais basomis kojomis
laikrodžio tobulu smėliu
ieškojo būtybės, kuri gali išpainioti iš
dulkių, voratinklių, praeities šešėlių, išpūstų
smėlį.
jis vėl matytų dangaus mėlį – 
rugiagėlių mėlyną šviesą...
tik akimirkai jis patikėjo, kad tai sapnas

jis pamiršo, kad norėdamas grįžti prieš tai turi
išeiti ir labai pasiilgti