Ten už upės (tęsinys)

Antroje upės pusėje, už tilto, miestelyje - gyvenimas tiesiog verda. Ieva dabar ne tik Vinco pagalbininkė, bet jau ir komjaunuolė. Ir ne tik komjaunuolė, bet ir sekretorė. Ji dabar vadovauja komjaunimui ir visos tos pramogos, kurios vyksta miestelyje, galima sakyt, jos nuopelnas. Vincas tik pasako, ko reikia, ir ji imasi organizuoti.
Visos talkos į nacionalizuotus dvariukus, ekskursijos į didesnius miestus ir kaimyninius valsčius, meniniai renginiai, šokiai parapijos salėje - vis Ieva. Kartą atėjusi pas Vincą už pagalbininkę, ji tapo jo dešiniąja ranka. Kadangi Vincas dažnai išvyksta į “raikomą” arba ištisas dienas praleidžia valsčiuje, visus miestelio reikalus tvarko Ieva.   Jai įdomu, jai patinka ir jai sekasi. Numojusi ranka į tolimesnius mokslus, ji stropiai darbuojasi ir siekia kilti aukščiau. Ieva gerai vertinama ir jai net žadamos aukštesnės pareigos rajone.
Tėvai ramūs, turi tvirtą užnugarį, jiems nebegresia tremtis. Tėvas įsitvirtino malūne ir apsukriai sukčiauja. Išduodamas kvitą užrašo vieną kainą, o paima kitą. Niekas nekreipia dėmesio į tą kvitą – buvęs nebuvęs. Daug kas jo išvis neima, o kiti paėmę, čia pat išmeta. Tada malūnininkas juos susirenka ir panaudoja antrą kartą. Kai susidaro eilė prie malimo, jis už sumalimą be eilės ima didesnį mokestį, o mėnesio gale pagal šakneles “sąžiningai” atsiskaito su valstybe. O kur dar slapta kišenė, kurios niekas nežino? Į ją per kiekviną malimą nubyra keli kilogramai miltų.
  Vincas iki ausų įsimilėjęs Ievą.   Nuo pat pirmo pamatymo jis negali jos išmesti iš galvos. Kuo toliau jis tuo labiau klimpsta, bet tyli. Kol nesusitvarkęs kaip reikiant savo gyvenimo, bijo ją atbaidyt savo prisipažinimais. Visgi ji ne šiaip sau eilinė mergelė, bet graži, mokinta, protinga. Ir išvis ypatinga. O kas jis? Iki šiol net padoraus buto neturi. Ką jis jai gali pasiūlyti? Siekdamas jos meilės jis ir pats turėtų būt šio to vertas.
Bet Ievai Vincas patinka toks, koks yra. Patinka jo entuziazmas, tikėjimas ateitimi ir savo partija, toks begalinis atsidavimas darbui. Vincas niekada nepavargsta, yra nesavanaudiškas ir tas pašiauštų plaukų ant kaktos vis krintantis kuodas daro jį išdykėlišku ir geraširdžiu.
Abu tyli, nors vienas apie kitą daug galvoja. Smagu būti kartu ir liūdna - ilgesnį laiką išsiskyrus.
  Taip prabėgo žiema ir įpusėjo pavasaris. Vieną vakarą Vincas paprašė Ievos pasilikti valandėlei po darbo. Jis neseniai grįžo iš rajono, buvo partijos komitete ir atrodė labai linksmas.
Ieva buvo beišeinanti, bet grįžo ir atsisėdo už savo darbo stalo. Vincas atsisėdo prieš ją kitoje stalo pusėje.
- Gali mane pasveikint, Ieva, - pasakė jis džiugiai.
- Su kuo gi? - rimtai susidomėjo Ieva.
- Skiria mane į vieną rajoną rimtam ir pastoviam darbui. Gausiu neblogą atlyginimą. Aprūpina padoriu butu. Jei vienam, tai dviejų kambarių, jei būčiau vedęs, visus tris gaučiau.
Ievai dilgtelėjo per širdį, bet paklausė:
- Na, ir koks gi tas darbas?
- Būsiu prokuroras, - atsakė ir išdidžiai pakėlė galvą.
Ieva neslėpė šypsenos.
- Na, koks gi iš tavęs prokuroras? - atlaidžiai, lyg glostydama mažą vaiką pasakė. - Palauk, kol užaugsi. Dar per mažas…
- O tu nesijuok. Aš kalėjime su advokatu vienoje kameroje sėdėjau. “ Per dešimtį metų aš iš tavęs tokį teisininką padarysiu, kad oho ho “ sakydavo jis ir vertė mokytis. Užvertė vadovėliais, paragrafais. Į  dieną turėjau po du puslapius mintinai išmokt. Vieną dieną užduodavo, kitą - reikalaudavo atsakyt. Vertino pažymiais kaip mokykloje. Gaudavau vien penketus.
- Bet gi tu sėdėjai tik penkis metus, - šaipėsi toliau iš jo Ieva. - Tai tik pusė mokslų.
- Na, ir kas? - nenusileido Vincas. Pradžiai užteks ir tų žinių, o paskui žiūrėsim.
- Ar jau greitai tas bus? - jau rimčiau paklausė.
- Tur būt ateis ir vasara. Dabar dar daug darbų ir čia turime. Artinasi sėja ir reikia žiūrėt, kad mūsų valsčiaus ūkininkai būtų gerai pasiruošę. Reikia patikrint, ar pakankamai daug turi sėklos, ar neslepia grūdų, ar nesirengia sabotuoti. Čia jau teks mūsų komjaunuoliams pasidarbuot. Sušauksi susirinkimą, duosi nurodymus. Tegu vaikšto po kaimus, tikrina aruodus, kalbasi su žmonėmis, aiškina sėjos svarbą naujai santvarkai. Reikia, kad neliktų neužsėta nė viena dirbamos žemės pėda. Tegu komjaunuoliai aplanko kiekvieną sodybą. Tuo pačiu ir spaudą galės platinti, išrašyti laikraščius žmonėms, gyvenantiems kad ir atokiausiuose valsčiaus vienkiemiuose, - nukrypo Vincas į dalykinius apmąstymus, nors visai ne apie tai buvo pasiruošęs kalbėti.
- Gerai, sekmadienį šauksiu susirinkimą, - kaip visada pritarė Ieva. – Sekmadienį visi laisvi nuo darbų, daugiau susirinks. Ateis ir iš kaimų. Bet ir tu turėsi dalyvaut.
- Būtinai, - sutiko nedvejodamas Vincas. - “Raikome “  ir apie tave buvo užsiminę. Klausinėjo.
- Tikrai? -sukluso Ieva. – Kalbėjo apie mane?
- Kur gi ne? – patvirtino Vincas. – Nori, kad būtum vieno rajono laikraščio redaktore. Smetonišką uždarys, o jo vietoje bus naujas, tarybinis.
- Kažin, ar sugebėsiu? - tik prieš Vincą lyg tai suabejojo Ieva, o širdyje apsidžiaugė. - Per didelė atsakomybė…
- O aš tau turiu kitokį pasiūlymą, - staiga ryžtingai pareiškė Vincas. - Ar girdi, Ieva? - pastebėjęs, kad ji susimąsčiusi, nesiklausydama jo pieštuku kažką braižė ant balto popieriaus lapo.
- Žinoma girdžiu. O kaip gi? - pakėlė ji galvą. - Kas per pasiūlymas?
- Ieva, tekėk už manęs, - ištarė jis pagaliau, kam per visą dieną ruošėsi. - Būsi prokuroro žmona ir nereikės niekur dirbti. Iš karto gaunam padorų butą. Susituoksime čia, o į Žemaitiją važiuosim gyventi jau kartu į erdvų trijų kambarių butą. Jei norėsi, galėsi bet kur dirbti, o jei ne - galėsi tęsti mokslus, studijuoti tą savo literatūrą. Abu sieksim mokslo aukštumų.
- Kaip netikėta, - suglumo Ieva ir nuraudo.
- Nieko netikėto, - paprieštaravo Vincas. - Myliu aš tave nuo pat pirmo susitikimo. Ir kuo toliau - tuo labiau. Atbundu ryte - ir pirma mintis apie tave. Kad ir užimtas darbais, nuolat tave prisimenu.   Be tavęs viskas niekai: ir tas darbas, ir tas butas, ir tie mokslai. Aš taip pripratau prie tavęs, kad neįsivaizduoju be tavęs nei gyvenimo, nei ateities. Viena mano svajonė - būti su tavimi visą gyvenimą. Ieva, neatstumk manęs, tekėk, padaryk mane laimingą. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti, bet jeigu ir toliau kalbėčiau, tai vis kartočiau tą patį, kaip aš tave myliu.
- Viskas gerai, Vincai. Aš tavm tikiu ir man labia malonu visa tai girdėti, bet leisk man pagalvoti. Suprask, man  iš tikrųjų labai viskas netikėta. Per visą tą laiką, kai mes bendraujam, tu niekada neužsiminei, kad mane myli, o dabar staiga pasipylė tokie žodžiai, kad man net galva sukasi. Reikia visa tai man įsisąmoninti.
- Galvok, kiek ti reikia, tik nesakyk “ne”. Aš lauksiu tavo atsakymo lyg teismo sprendimo. Dabar tu mano teisėja ir nuo tavęs priklauso kokį nuosprendį man skelbsi, už tokį žiaurų mano nusikaltimą, kad būdamas niekam tikęs pamilau tave ir drįstu  prašyti tavo rankos. Ar išteisinsi, ar pasmerksi kalėti iki gyvos galvos?
Ieva negalėjo susilaikyt nenusijuokusi.
- Ar gali pasakyt, kokio straipsnio koks paragrafas taikomas tokiam nusikaltimui, - paklausė ji žaismingai žvelgdama į Vincą. – Pažiūrėsim, ar užteks tavo turimų žinių, norint užimti prokuroro pareigas.
- Aš tik vargšas kaltinamasis. Tu teisėja turi apie visa tai geriau išmanyti. Galiu pasakyti tik tiek, kad nuširdžiai prisipažinęs savo kaltę, galiu tikėtis pasigailėjimo.
Ievai nereikėjo ilgai galvot. Jos širdį jau seniai traukė prie Vinco ir ji, neilgai laukus, davė teigiamą atsakymą. Vestuves kelti buvo nutarta liepą. Ne šiaip sau vestuves, bet nepaprastas, komjaunuoliškas. Pirmos vestuvės valsčiuje civilinės metrikacijos biure. Be bažnyčios, be altoriaus, be kunigo palaiminimo.
  Ievos tėvas patenkintas džiaugiasi, o motina verkia.
- Na, kas gi yra? – nesupranta tėvas. – Mergaitė gauna tokį vyrą. Prokurorą. Toks “činas”! Gyvens be rūpesčių, nieko jiems netruks, o ir mums bus ramu, niekas neprisikabins.
- Bet kokios čia vestuvės be kunigo, - negalėjo nusiraminti motina. – Gyvens dabar susidėję kaip kokie valkatos. Gėda žmonėms į akis pažiūrėt... Visko dar gali būti, jei kaip nors laikai virstų. O jei grįžtų Smetona, ar šiaip kas atsitiktų, ar rusams reikėtų trauktis? Vincui kas gi? Kepurė ant galvos, išmaus į tą savo „rasieją“ ir tiek. O ji grįš kaip merga su vaikais. Be vaikų gi neapsieis. Sarmata... Žmonės pirštais užbadys.
- Ką čia niekus pliurpi? – piktinosi tėvas. - Smetona jau seniai išnešė mėsas į Ameriką. Ko jis čia grįš? Džiaugias išnešęs sveiką kailį. O jau rusai kartą atėję, niekur nesitrauks. Niekas nedrįs jų užkibinti. Šitokia galybė... Būk rami ir ruoškis vestuvėms. Kiek čia beliko...