sapnas

Markas stovėjo sausio šalty, apkabinęs nuogas jos kojas. Šįvakar kaip niekad jis norėjo išgirst bent žodį iš kietai sučiauptų Smiltės lūpų. Deginantis šaltis užšaldė jo emocijas giliai viduje. Markas tarsi jau nieko ir nejautė, bet spengianti tyla provokavo jo kūną pasiduoti drebuliui. Jau temo. Uždegęs užanty atsineštą žvakę, prikišo ją Smiltei prie veido. Išbalus oda, sušalę lūpos, vėjo laisvai kedenami plaukai, akinanti tamsa aplink, viduržiemio šaltis ir dusinantis pušies ir vaško kvapas; jauki žvakės liepsna trikdė nejaukią mirties harmoniją.
Kažin ko išsigandęs jis metė žvakę už savęs ir neatsigręždamas nubėgo šviežiu sniegu, sudrumsdamas baltą jo ramybę. Įkandin žvelgė sustingusios pakaruoklės akys.