***

Pradėti reikia nuo to, kad šios mano mintys turbūt nepasieks brangaus skaitytojo ausų visų pirma dėl to, kad šiam, pakankamai ilgam veikalui neras nei laiko, nei kantrybės...
Visai kaip mažasis princas šiandien mes klaidžiojame žeme. Mažųjų princų armija... Tik ne, dabar mes jau niekuo nesistebime ir nieko nebeatrandame... Visiškai apakinti vitrinų šviesos kartais sustojame, o kartais netgi žengiame žingsnį atgal... Kai kas išsitraukia rožinius akinius ir žengia tolyn, kitiems net nesvarbu matyti, kur einama... Kur visi ten ir aš!! o kut eina visi?! nesvarbu, bėkim toliau! Lėtas mažojo princo tempas ne mums! Spėję į tūkstantį vietų iš tikrųjų nebūname nė vienoje iš jų... Taip gyvendami, mes išsiduriame akis ir užsikemšame ausis, kad galėtume išbandyti akiniu ir klausos aparatą... mes tampame akli tikrajam grožiui, mes turim ausis ir klausome dainų apie „blondines ir brunetes ir jų atsagstytas palaidines“. Gal mūsų ausys nusipelnė geresnio? Žmonės priprato viską imti greitai ir iškart... jie neturi laiko grožiui, kartais eina pro jį, netyčia už jo užkliūva, bet tik užmeta akį, žiedui dar nespėjus išsikleisti jie nueina toliau... Pasaulis blunka... Galbūt mūsų vaikų vaikai jau nebematys spalvų.. Galų gale beklaidžiodami tarp vitrinų ir TV ekranų, tarp bekrasčių pykčio ir sekso vadenynų, pasijuntame vieniši... Mūsų niekada nebuvo taip daug ir mes niekad nebuvom tokie vieniši... ir staiga širdį persmelkia šaltis, mes suklumpame ant dešiniojo kelio...

Apsvaigusios meilės beieškant...

Lai skęsta! Lai viskas skęsta alkoholy... ir pasaulis, ir bėdos, ir liūdesys... Pirmieji kartai tokie svaiginantys... Atrodo, viskas puiku, įgyji pasitikėjimo savimi, pabėgi nuo visko, deja... vėliau supranti, kad nuo visko nepabėgsi.. tada gali arba nuskęst arba išplaukt... Ne, alkoholyje laimės nerasi... gal tau pasaulis ir atrodys kitoks, bet tai tik iliuzija, deja, ne visi tai supranta... dažno šiuolaikinio paauglio hobis – gerti. Tai tiesiog desperatiškas bandyms pabėgti... kita priežastis: su sidro sardine rankoje jauties nepalyginamai „kietesnis“. Tai įvaizdžio dalis, dažnai sutinkama miesto paauglių garderobe, bet visa tai tik krislelis palyginus su kita problema... Bandžiusių narkotikus aštuoniolikmečių skaičius tuoj pasieks nebandžiusių, o kiek vaikų virtuoziškai valdo švirkštą? talentų šalis... kas antras klubų lankytojas yra bandęs amfetamino ar extasy (jei tai kas atkeliauja į Lietuvą, galima taip vadinti); ką jau ir kalbėti apie tokius renginiu, kaip „sensation“ ar kokio nors „DJ Tiesto“ koncertą, kuriame linguoja apsvaigusių jaunuolių minia... zombiai atrieda, atidunda... VĖL...

Tai ką, jau viskas, galime daugiau nebegyventi, mes pasmerkti? tikrai ne, mes patys esame šito pasaulio ir savo gyvenimo kūrėjai... Ugnis mumyse dar dega. Linkiu, kad kiekvieno iš jūsų gyvenimo credo taptų A. de Sent Egziuperi žodžiai: „Yra tik viena tikra vertybė – žmogaus ryšys su žmogumi“. Nesvarbu, ką darai, jei draugui tavęs reikia, TU TURI BŪTI SU JUO... ir kur mes skubame?...;)