Brangusis, na kam?

Brangusis, ar negana mane skaudinti, nemanai, kad pats laikas mane paleisti? Suniokojai mano pasitikėjimą, sudraskei meilę, išplėšei šypseną...
Ir niekuomet nebus taip, kaip buvo iki tol. Mergaitiška šypsena niekuomet nebus tokia nuožmi ir nekalta. Paprastumas, kuris man buvo įgimtas kartu su patiklumu, buvo suglamžytas ir išmestas toli. Mano žydrose akyse matysi neapykantą, kuri vadinasi meilė. Meilė, kuri yra amžina. Ir kas sakė, kad mergaitės nemoka mylėti? Tas - visiškai apsiriko.
Idealizavau tave, kone penkerius metus, ir net dabar, kai man esi Ponas Niekas, kuris mane įskaudino taip, kaip to nebepadaris  niekas, aš vistiek tave begalei myliu..
Deklamuodavai man eilėraščius, kurie nupirko mano sielą, dainuodavai dainas, kurios apeliavo į mano šidį, pagrobei kūną, kuris dabar yra tavo atžyma... Naudojaisi, naudojaisi kiekvienu mano kvailumo krisleliu, mano jausmai tau tebuvo žaidimas.
Na, o ką palikai? Palikai tai, ką galėjai daugiausia. Didžiulė ir skaudžią pamoką, kaip reikia gyventi.