***

Drumzlinas upės vanduo tykiai tekėdamas siauručiuke vaga nešė rudeninių lapų lavonėlius, kurie auksine, raudona, geltona, žalia spalvomis padengė vandens paviršių. Statūs pakrantės šlaitai buvo apraizgyti šimtamečių medžių šaknimis, tarp kurių įsitaisiusi maža mergaitė mėtė stiklinius rutuliukus upėn ir stebėdama raibulus vandens paviršiuje klausėsi, apie ką kalbasi medžiai ir žvaigždės virš jos galvos. Stikliniai rutuliukai krito ir krito vandenin, kol galiausiai pažiro ant šalto ledo, viliokėm snaigėm bešokant apsinuoginusių medžių viršūnėse. Prisišokusios iki valiai jos leidosi žemyn ir plikas medžių šaknis dabino baltutėliais žiedais. Šerkšno pievoje sėdėjo maža mergaitė ir klausė snaigių medžiams pasakojamų istorijų. O baltosios gėlės augo ir skleidėsi pažaliuot jau spėjusioje šerkšno pievoje. Upės vandenys pradėjo stipriau sava vaga bėgti tolyn, nešdamos stiklinius rutuliukus savo vilnyse. Medžiams pradėjus garsiau tarpe savęs šnekėti, ant šakos įsitaisiusi mergaitė mėtė paskutinius savo rutuliukus ir klausėsi paukščių pasakojimų apie tolimus kraštus. Ir kai atėjo ruduo, ji užsiaugino sparnus ir nuskrido su jais...