Ten už upės (tęsinys)

Vieną lietingą naktį miestelį iš miegų pažadino kažkokie tai nesuprantami garsai. Lyg tai važiuojančio sunkvežimio burzgesys, lyg tai moters verksmas, aimana, pagalbos šauksmas.
Nuo pat pirmutinių iki pat paskutinių trobų vis tas pats kraupus riksmas, persipynęs su rauda, kažkokiais neaiškiai ištariamais žodžiais ir mašinos tarškėjimu.
Iš karto kažkas nesuprantamo, bet sunkvežimiui artėjant nuo vienos trobos iki kitos, jau galima buvo nugirsti ryškėjančius, su begaliniu širdies skausmu išrėkiamus žodžius:
- Žmonės! Žmonės!   Susimildami, padėkit! Praneškit pienininkei Bronelei, kad vienkiemyje liko viena serganti Almytė!!!
Kol  mašina važiavo pro miestelį, iš mašinos sklido ir sklido nakties vėjo blaškomi verkiančios širdies dar ir dar kartojami tie patys žodžiai iki pat širdies gelmių sujaudindami kiekvieną, kas juos išgirdo tą niūrią, lietingą naktį.
  Taip buvo išvežta ir paskutinė Bronelės sesuo Kastutė. Bronelei buvo pranešta, vos tik ji atvyko į pieninę.   Pasistengusi kaip greičiau baigti darbą, ji susitarė su vienu, pieną atvežusiu ūkininku, ir jie tuč tuojau išvažiavo į vienkiemį. Mergytę rado miegančią, visą nusiklosčiusią, šlapią iki kakliuko. Nežinia, kiek kartų ji buvo užmigusi, kiek kartų prabudusi, kai motina paliko ją vieną.   Skruosteliai ir praviros lūpelės buvo raudonos, apdžiuvusios, kvėpavo tankiai švokšdama, kartais krūptelėdavo per miegus, trumpam pravirkdama ir, čia pat nusiraminusi, toliau švokštavo miegodama.
Bronelė pridėjo ranką prie kaktytės - karšta kaip ugnis. Ką daryt? Geriau pažiūrėjusi, rado ant stalo paliktų išvirtų ramunėlių ir stiklinę medaus. Uždegusi kelias balanas sušildė arbatėlę, užsaldino medumi, supylė į buteliuką ir, suvyniojusi į anklodę, kad neatauštų, ėmėsi už mergaitės.
Nusausino, perrengė, radusi sausus rūbelius. Su visa pagalvėle susupusi į šiltą antklodę, paguldė atgal į lovelę ir sugirdė arbatėlę.
Pamačiusi prie savęs nepažįstamus veidus, mergytė iš karto pravirko, bet, gavusi buteliuką, nusiramino, godžiai išgėrė arbatėlę ir vėl užmigo.
Daug negaišdami, miegančią mergytę su visa lovele įkėlė į ratus, dar kai ką radusi šiltesnio, Bronelė ją apklostė, iš visų pusių gerai apkamšė ir taip parsivežė į miestelį.
Miestelyje - ne bėda. Ir daktaras, ir vaistai. Almytė tinkamai gydoma, gerai prižiūrima, ėmė taisytis. Mažėjo kosulys, švaresnis darėsi kvėpavimas, nukrito karštis. Ji jau pasėdėjo lovelėje, bandė žaisti, o į savaitės pabaigą jau ropinėjo po aslą šiltai prikūrentame kambarėlyje. Jau mokėjo ištart “mama” ir vis jos šaukėsi. Praėjo kiek laiko ir mergytė apsiramino, priprato prie Bronelės, ėmė vadinti ją mama, šypsojosi ją pamačius ir tiesė rankeles iš lovelės.
Bronelei nebėra kada verkti ir galvoti apie tuos baisius įvykius, užgriuvusius per tokį trumpą laiką. Visos mintys sukosi tik apie Almytę. Jai buvo tiek rūpesčių, kad vos spėk suktis: žiūrėk, kad nepargriūtų, kad neužsigautų, kad vėl nesusirgtų. Bronelė niekur nebeišeina, net ir į bažnyčią. Laimė, kad kaimynų bobutė išleidžia į darbą, o po darbo - tuoj į namus. Ji nuo visko nutolo, niekuo nesidomi, su niekuo nesusitinka, nepasikalba, nebent iš močiutės kai ką išgirsta...