Iš mėnesienoje rinktų žvaigždučių,
Sudėtas iš akimirkų gražių,
Atėjęs rudenio lietaus taku,
Ir išsiliejęs drobėje siužetas.
Tegu atleidžia fonas man,
Kad jį bespalvį nutapiau
Ir saulės persikinės ten nesuradau.
Kažkaip tą spalvą rudeniui taupiau.
Granito uolą - visą raudonai,
Kaip laužą didelį sukūriau,
Drobulėj vieną stingti palikau –
Sakau, palauksiu ir surasiu jūrą.
Sapne jau uolą apgaubė šviesa,
Smėlėtas krantas, bangos, šiluma...
Dar palmė sužaliavo taip vešliai,
Bet trūko ten kažko labai.
Galvojau atsikėlęs po tamsios nakties -
Dar trūksta ten kažko išties.
Ir taip paliko drobėje peizažas,
Su didele istorija, parėmiuose.