Ir vis dėlto nenoriu būt viena...

Kaip gera būt vienai. Mintys niekur neskuba, protas tarsi išsijungia. Saldus miegas, mielas poilsis, kai nereikia ginčytis, įrodinėti, nusileisti, stengtis būti geriausiai ar daryti tai, ko nenorėčiau būdama viena. Pagaliau galiu nesukti galvos, kad mane tuoj apgaus, išduos, sunervins ar ne taip supras. Jokių konfliktų, isterijų. Ir tas raudonas didžiulis obuolys visas priklauso vien man be sąžinės graužimo, kad jį su kažkuo reikėtų dalintis. Dabar rašau ir suprantu, kodėl ta vienatvę reiškianti tyla, yra tokia brangi. Nes visada trūksta laiko ramybei ir mintims, kurios neaplanko, kai kažkas šalia geria kavą ar kviečia eiti ten, kur visai nenoriu. Pavargstu nuo niekam neįdomių klausimų apie batus smailomis nosimis, iš anksto žinomų mandagių frazių ir t.t. Tačiau, kad ir kaip ilgai tęstųsi ramybė ar laimė, ji greitai atsibosta. Jau sugalvojau tiek naujų teorijų apie gyvenimą, ir tik dabar supratau, kad iš tiesų nebežinau, kas jis per vienas...
Gyvenimas kasdien turi kelti nuostabą, kažkokius nepatirtus jausmus, kitaip ateis nuobodulys. Ir tada... kaip bloga būti vienai. Iš tiesų tai baisiai sunku rasti žmogų, kuris suprastų kiekvieną mano ašarą. Galbūt ateis laikas, kai viską žinosiu pati, tada nebereiks, kad man paglostytų galvą, pabučiuotų atsisveikinant ar tyliai pabartų už klaidas. Jei atvirai, nenorėčiau to niekad sulaukti.
Norėčiau su kažkuo suvalgyti, kad ir tą mano obuolį, ir netgi atiduočiau didenę jo pusę vien už tai, kad jis išklausytų. Tada, kai jaučiuosi silpna, labai nenoriu būti viena...


P.S.Kiek daug svarbių dalykų nespėjame padaryti, nes per ilgai laukiame pabūti su savim, ir su tais, kuriuos mylime. Aš myliu vienatvę. Bet ne tik...