Kodėl?

Day 12 (September 12, 2008)

Aš dirbu aštuntame naujo pastato aukšte ir dėl to pro mano langą atsiveria tikrai nuostabus vaizdas. Galiu matyti, kaip vienu metu viename lango kampe lyja, o kitame šviečia saulė. Kaip upė pasidengia dulksna. Tai kaip gyvenimas – kupinas įvairovės. Gal šiandien šviečia saulė, o rytoj lis, tačiau tikriausiai niekada nebus vienoda temperatūra. Vienu metu lyja, kai karšta, o kitu būna šalta, kai šviečia saulė. Kaip viskas vyksta? Kaip nutinka taip, kad mes gyvename? Ar mus kažkas valdo ar tai mes patys esame sau šeimininkai? Kas verčia mus kvėpuoti? Ar tai tikrai plaučiai, kurie dirba mums neįdedant jokių pastangų. Kaip varinėjamas kraujas? Juk mes patys nesutraukinėjame širdies raumens? Tai kas tada tai daro? Ir iš kur ateina pas mus mintys? Ar tai mūsų smegenys prigamina tų blyksčių? Kas iš tikrųjų įkvepia mums gyvybės ir duoda noro gyventi? Ar tai tikrai visos tos svajonės, kurios verčia mus judėti į priekį? Ar tai jausmai, troškimai. Kodėl, kai numalšiname alkį, norime gražiai atrodyti, o tada norime gražių daiktų, tada namų ir t. t.? Maslow bandė į tai atsakyti suskirstydamas žmogaus poreikius. Tačiau ar tikrai aišku iš kur ateina tie poreikiai? Kas mums įkvepia viltį, meilę? Gal mes tik lėlės, kaip „Sims‘ų“ žaidime – valdomi kažko didesnio už mus, nukreipiančio kažkuria linkme. Ar tikrai mes patys priimame sprendimus ir gyvename savo gyvenimą? Galbūt tikrai kažkas klausosi mūsų troškimų ir padeda juos įgyvendinti ar tai mūsų pačių vidinė galia. Jeigu taip, tai iš kur ji pas mus? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau jaučiuosi sutrikusi. Juk dažniausiai tiesiog keliamės kasryt ir einame daryti to kas mums įprasta. Tačiau kas nutiktų, jeigu mes staiga suprastume kas iš tikrųjų vyksta. Ar nebūtų taip, kaip tam ežiukui, kuris ėjo miške ir pamiršęs kvėpuoti... Arba kitaip, kai jis įkritęs į duobę išėjo atsinešti kopėčių. Ar mes iš tikrųjų turime galimybę sužinoti kas slepiasi už mūsų gyvenimų?  Juk viskas kažkuo prasideda. Taip, mes gimėme - buvome paleisti į šį pasaulį gimdyti kitų žmonių ir taip įsijaučiame į šį procesą, kad net nepagalvojame, o kodėl? Kodėl vienaip ar kitaip elgiamės? Ir kaip viskas prasidėjo? Negi nuo Adomo ir Ievos? Ir argi tai ne žmogaus sugalvota istorija? Nors tie žmonės sakė, kad Dievas jiems tai papasakajo. O kodėl kažkam papasakojo, o mums ne? Ir iš kur jie žinojo, kad tai Dievas? Ir iš kur mums po 2000 metų žinoti, kad jie tik nerašė romano apie dviejų žmonių meilės istoriją? O mes viską priimame rimtai. Kalbant apie meilę. Kodėl ji mums tokia svarbi? Kodėl visi žinome apie Romeo ir Džuljetą? Kodėl žinome Tristaną ir Izoldą. Kartais geriau nei tikrai realius veikėjus – Napoleoną, Cezarį, Hitlerį. Galbūt dėl to, kad vienu ar kitu metu mes visi būname Džuljetomis ir Romeo? Ir visi žinome ką tai reiškia, kai gali viską atiduoti dėl vieno vienintelio žmogaus. Kas tai per jausmas? Tai chemija? Hormonai, kurie priverčia mus norėti daugintis ir likti kartu, kad galėtume užauginti daugiau žmonių? Negi viskas tik mokslas? Seksas – fizika, meilė – chemija. Taip, žmonės nuolatos kelia klausimus ir vis bando rasti apčiuopiamus atsakymus. Bet kas gali pasakyti, kad ir įrodyta hipotezė yra teisinga? Ir jeigu mes tokie gabūs, kad galime viskam rasti paaiškinimus, tai vis dėlto – kodėl mes gyvename? Tam kad pildytume savo troškimus? O gal būdami žmonijos kūdikystėje dar esame per maži sužinoti visą tiesą?

Gal mums nekyla šie klausimai kasdienybėje, kad būtų lengviau gyventi? Mes juos atmetame, nes vis dar nežinome būdų, kaip viską paaiškinti. Tačiau, kažkas neatmeta ir ieško atsakymų. Aš irgi noriu žinoti. Man reikia žinoti.

Kartais pati stebiuosi man kylančiais klausimais. Juolabiau, kad šie klausimai man kyla nuo pat tada, nuo kada galiu save atsiminti. Tik atsimenu, kad vaikystėje aš pati ieškodavau atsakymų, o jeigu nerasdavau išvesdavau teorijas. Pvz. Man - vaikui, kuris girdi, jog Dievas sukūrė žemę bei Ievą ir Adomą, o tuo pačiu domėdamasi perskaito arba išgirsta, jog žemė susikūrė per sprogimą, kurio pasekoje atsirado visokių bakterijų, kurios evoliucionavo iki dabartinio žmogaus – visa tai tenka suvesti į kažką, kas paaiškintų abi versijas. Aš tada galvojau ir tiesą sakant dabar taip tebegalvoju, kad kažkokia stipresnė už mus jėga, kurią žmonės vadina įvairiais vardais, kaip Dievas, Alachas (nors tai tas pats dievas, tik arabiškai), Perkūnas ir pan. sudarė sąlygas įvykti sprogimui, kad sukurtų Visatą, kurioje esame ir mes. Bei privertė mus galvoti, kad viskas vyksta savaime. Nežinau kodėl aš tai sugalvojau vos pradėjusi skaityti, tačiau tvirtai tuo tikėjau ir tebetikiu dabar. O kaip yra iš tikrųjų? Tikriausiai mūsų protams tai per daug sudėtinga, nes pradėjus apie visa tai mąstyti kyla vis daugiau klausimų. O aš taip tikiuosi, kad kada nors rasiu į juos atsakymus.

Ir ar tikrai mano pačios vidinis tikėjimas, kad galiu turėti viską ko užsigeisiu, man padės tai pasiekti? Kitaip sakant, atsargiau su norais – jie gali išsipildyti.

Gal užteks, nes kuo daugiau apie tai galvoju, tuo neramiau darosi. Ar reikia sau drumsti paprasto žmogaus gyvenimą, kai keliesi ir darai, tai ką susiplanavai vakar, arba ką tiesiog esi pratęs daryti, nes taip darė tavo tėvai, seneliai ir proseneliai. Juolabiau, kad gali būti, jog jokios paslapties visame tame ir nėra. Juk genialumas slypi paprastume.