Ten už upės (tęsinys)

Tik užėjus rusamas, į miestelį grįžo buvęs politinis kalinys Vincas. Įkliuvo dar visai jaunas vaikinukas būdamas, tik ką iš piemenų išėjęs pusbernius. Toks atrodo tylus, ramus, truputį pavėpęs, pašiauštais plaukais ir nuolankia šypsena pravirose lūpose. Niekas netikėjo, kas jis yra koks nors rimtas pogrindininkas.   Miestelio vyrai juokėsi, kai jis per gegužės pirmąją šilelyje raudoną vėliavą iškėlė už baronkų virtinę. Tačiau buvo sučiuptas nusikaltimo vietoje, apkaltintas už priešvalstybinę veiklą ir nuteistas dešimčiai metų kalėti, kaip didelis. Buvo jau atsėdėjęs pusę kalinimo laiko ir, kai atėjo rusai ir išlaisvino visus politinius, tai jis ir parėjo.   Kalėjiman pateko vaikėza, o grįžo, kur tau, visai solidus vyras: išaugęs, sustambėjęs, suvyriškėjęs, gražios sportiškos išvaizdos jaunuolis. Tiek metų praleidęs su rimtais politiniais, grįžo išprusęs, apsiskaitęs, politiškai pasikaustęs. Buvo gerai išmokęs rusų kalbą, partinis, o kokias kalbas rėžė per susirinkimus ar šiaip kokius minėjimus:
- Jau baigėsi vieną kartą kraugerių epocha. Niekada nebegrįš buvusioji vergija. Visiems bus su kaupu atseikėta pagal nuopelnus, engiant darbo žmogų, darbo liaudį. Atsiranda dar tokių, kurie kelia galvas ir bando kenkt. Patikėkit, juk tai paskutinis buožių pasispardymas... “
  Miestelyje dabar Vincas pats didžiausias viršininkas. Mokykloje vienoje iš klasių - jo būstinė. Čia visokiais reikalais lankosi miestelio ir kaimų gyventojai, čia vyksta vietinio aktyvo susirinkimai, sprendžiami buitiniai ir politiniai klausimai, sudaromi tremtinių sąrašai ir dalijamas išvežtų žmonių turtas. Čia taip pat buvo skirstomos ir darbo vietos, likusios po išvežtų arba šiaip pabėgusių  darbuotojų. Jas užima vyresni buvę pogrindininkai arba prijaučiantys dabartinei tvarkai vyrai.
Jaunimas tiesig žavėjosi Vincu ir jam nebuvo sunku juos suburt į komjaunuolių gretas. Iš miestelio ir kaimų rašėsi jaunuoliai ir mergaitės, tikėdamiesi gauti kokį nors valdišką darbą arba siekt mokslų.
Jiems žadėjo sąskaitininkų, buhalterių kursus, mokslus prekybos mokykloje, žemės ūkio akademijoje, o tiems, kurie pradžios mokyklą baigė penketais - gimnaziją.
Taip buvo žadama, o kai dabar vyksta valymas, vežami žmonės,   „visiems tenka vienaip ar kitaip prisidėti prie šių  reikalaujančių daug triūso ir atsidavimo, svarbių valdiškų darbų“.
  Maždaug tuo pačiu metu miestelin grįžo gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikiusi Ieva. Namuose ne kokios nuotaikos. Tėvams kažkas tai pranešė, kad jie įtraukti į tremtinių sąrašus ir jie kaip ir daugelis stambesnių ūkininkų  arba šiaip pasiturinčių žmonių šeimų po truputį ruošėsi tokiai priverstinei kelionei. Buvo kraunami į ryšulius reikalingesni daiktai, kepama ir džiovinama duona. Buvo daug svarstyta, ką daryt su Ieva: ar geriau, kad išvis čia nepasirodytų ir liktų neišvežta, ar geriau kartu visiems šeimoje būti ištremtiems. Niekas nežinojo, kas laukia, kad ir čia likusios vienos tremtinių dukros, bet, kai reikalai pakrypo truputį į geresnę pusę,   nuvažiavęs į miestą tėvas, parsigabeno dukrą į namus.
Kad malūniniką buvo numatyta išvežti, tai tikra teisybė. Bet kai iš savų „patikimų“ žmonių neatsirado nė vieno, nusimanančio apie variklius, buvo nuspręsta kitaip: nacionalizuot malūną, o už tam tikrą atlyginimą leist dirbt pačiam malūnininkui, kaip paprastam samdomam darbininkui. Valstiečiai už malimą gaus kvitus, o pagal šakneles bus tikrinamos pajamos ir atsiskaitoma su valstybe.
Už kelių dienų baigt tvarkyt reikalų su malūnininku atėjo pats Vincas. Jis atsinešė kelias knygeles, jas čia suantspaudavo, liepė malūnininkui pasirašyt, kad gavo, liepė pasirašyt ant lapo, kad gaus tokį ir tokį atlyginimą, bus atsakingas už variklį ir kitokį inventorių.
Kol vyrai stancijoje tvarkė reikalus, moterys pirkioje paruošė pietus. Stalą padengė kaip garbingam svečiui ir, kai šeimininkė nuėjo pakviesti vyrus, Vincas mielai sutiko.
- Ačiū, nereikės pačiam gamintis, - padėkojo jis žengdamas iš priemenės į pirkią, - po teisybei, mažai kada ir gaminuosi. Turiu tiek darbo, kad nelieka laiko tokiems dalykams. Perkandu sausai, kas papuola, o kitą sykį ir visai užmirštu, kad valgyti reikia, - pasiguodė Vincas, sėsdamas už stalo.
- Negalima taip, sugadinsit pilvelį, maloniai perspėjo šeimininkė, - susirgt greitai, o kai reikia gydyt, užtrunka ilgai.
Malūnininkas iš priemenės dar užsuko į kamarą, susirado butelaitį ir, su buteliu rankoje iėjęs paskui Vincą, kreipėsi į Ievą:
- Pažiūrėk stikliukų. Aš čia kai ką radau dėl apetito. Prieš valgį pravers.
- Iš anksto atsisakau, - griežtai perspėjo Vincas, - esu absoliutus abstinentas. Nė į burną. Jeigu jau kovot su blogiu, tai pirmoje eilėje su ta žmoniją žudančia blogybe, - ištarė kažkaip iššaukiančiai ir pažvelgė į Ievą.
- Kad ne - tai ne, - neprieštaravo malūnininkas, bet butelaitį vis tiek pastatė ant stalo, o Ieva prie jo sudėliojo stiklelius.
Valgydamas jis ištisai žvilgčiojo į Ievą.
- Kokia graži ir puiki mergaitė išaugusi, net negaliu akių atitraukt, - gėrėjosi Vincas . - Kam tas butelis ant stalo, jei ir negėrus sukas  galva vien į ją pažiūrėjus. Ir pasidaryk gi taip, kad iš tokios smulkutės, išblyškusios, strazdanotos pirmokėlės išaugo tokia daili panelė, - stebėjosi Vincas. Jis gerai prisimena, kaip jie didžkiai ketvirtokai negailestingai skriausdavo mažesnes mergaites, vaizduodami didvyrius ir kaip jos per pertraukas iš baimės tik pamačiusios, kad jie artinasi, bėgdavo slėptis, kur papuola. Net gėda prisiminti, bet ji tikriausiai jau viską užmiršo.
Pavalgęs Vincas neskubėjo išeiti.
- Ačiū, - padėkojo šluostydamas nosine lūpas. - Tur būt tu, Ieva, virei, kad viskas taip skanu buvo.
- Deja, aš tik truputį pagelbėjau mamai, - nusišypsojusi pasakė Ieva.
- Aš taip ir maniau. Be tavo pagalbos ir mama nebūtų taip skaniai pataisius. Tur būt neseniai atvažiavai, kad nesimatė iki šiol.
- Vos prieš kelias dienas. Nespėjau dar niekam pasirodyti, - dabar jau nusijuokė Ieva. Vincas, susižavėjęs jos šypsena, paklausė:
- Kaip sekasi mokslai? Ar daug dar liko mokintis gimnazijoje?
- Neblogai. Baigiau šiemet.
- Štai kaip? Sveikinu. Ką manai daryt toliau?
- Dar tikrai nežinau. Atostogos tik prasidėjo, yra dar laiko pagalvoti.
- O tu žinai, ką? Jeigu per atostogas nieko neveksi, ar nenorėtum truputį man padėt? - staiga visai rimtai paklausė Vincas. - Užsivertęs darbais pats vienas daug ko nebespėju. Būtų gerai turėti pagalbininkę.
- Negi iki šio meto miestelyje nesuradai, kad kas padėtų? - neva stebėjosi Ieva.
- Kažkaip nelabai pasitikiu. Norėtųsi turėt kokį šviesesnį žmogų arčiau savęs. Tokia atsakomybė...
- Ačiū, - vė juokėsi Ieva, - jeigu gerai mokėsi, gal aš ir apsigalvosiu.
- Na, nežinau. Man, pavyzdžiui, niekas nemoka. Kodėl nepadirbėt visuomenės naudai?
- Nežinau, niekada nedirbau visuomeninio darbo.
- Padirbėtum, įgytum patyrimo. Nesijuok. Toks darbas irgi labai gali praversti gyvenime. Ypač šiais laikais. Argi neturi noro tobulintis?
- Niekada apie tai negalvojau. O pats tur būt jau pasiekęs tobulumo viršūnę?   Nežinau, ar aš kada nors taip sugebėčiau? - mestelėjo Ieva, bet jis nesupyko.
- Niekas nesako. Mokslo srityje tu, aišku, daugiau pasiekusi, bet aš irgi šio to pasiekiau. Na, bet praktikai nėra ribos, - atlaidžiai pasakė jis . - O tu neatsisakyk man padėti, nesigailėsi. Ateik pirmadienį, pamatysi kaip aš dirbu. Dėl kai kurių dalykų norėčiau ir labai greitai su tavim pasitarti. Žodžiu - lauksiu. O jei gerai dirbsi, tai gal ir užmokėsiu neblogai.