Aikštė

O man kažkaip atsibodo. Palauk, čia Tomas ar Mykolas turi būti? Tomas, taip, jis. Aš. Čia aš. Labas. Labas, Mykolai. Atsimenu jam tai pasakiau, kai pirmą kartą jį pamačiau. O Mykolas tada dar nedroviai apkabino mane. Ir nieko nepasakė. Tyla. Jis mėgsta tylą. O aš myliu tylą. Aš myliu mintis. Man jau atsibodo. Kada gi pagaliau jis ateis? Aš tiek ilgai laukiau Mykolo per pirmą mūsų susitikimą. Bet jis atėjo ir aš jo net nepastebėjau beprisiartinančio. O Mykolas mėgsta myždamas atsisėsti. Tai jo įprotis iš mažų dienų. Dabar dienos didelės, bet jis vis tiek sėdi besišlapindamas. O kai prisigeria, tai atsistoja prie krūmo ar medžio, ar sienos, ar šiaip bet kur, ir myža atsistojęs. Toks įprotis. Bet gana keista būna, kai aš maudaus po dušu ir staiga beldimas į duris, ir vos tik atidarius Mykolas įlekia ir atsisėda ant klozeto. O aš maudaus ir man keista. Keista būdavo ir tada kai aš vaikystėje maudydavausi ir taip pat atlėkdavo mano mama ir taip pat kaip Mykolas atsisėsdavo. Bet man visa tai taip jau atsibodo. Ir Mykolas dar neateina. Kaip per pirmą mūsų susitikimą. Ir pačiame aikštės kampe aš pagaliau pagaunu Mykolą akimis ir stebiu kaip jis juda link manęs. „Labas, Mykolai“, - tariu aš, o Mykolas nieko neatsako. Tik nusiima pirštinę ir paima mane už rankos ir vedasi. Ir aš eičiau... Ir einu.