Ruduo. Kasdienybė. II

       <... >
       Visas tas kelias link pastato, kuriame daugelis dirba ir mokosi, man siaubingai prailgo. Man nerūpėjo ir tai. (Vienu metu kilo klausimas, kodėl man nieko nerūpi, tačiau tikriausiai ir tas „rupestis“ nerūpėjo. Banalu, bet teisinga.) Pažvelgusi į visus žmones skubančius mokytis bei dirbti ir į tą, gerai pažįstamą, įstaigą šaltomis akimis, pasukau į šalį ir ramiai nužingsniavau kita gatve.
       <... >
       Neprisimenu, kaip atsidūriau namie ir kelintą valandą tiksliai čia parsiradau, tačiau tai, kaip ir visa kita, man buvo „vienodai“. Namie sugebėjau gulėti lovoje ir karts nuo karto gurkštelėti mėtų arbatos. Gulėjau tikriausiai ilgai, nes, jei neklystu, spėjau ir pamiegoti ar tik nusnausti, tačiau man teko keltis po to, kai atsibodo klausytis durų skambučio gaudesio.
       Slinkau lėtai link durų ir neskubėdama jas atidariau. Žinoma, už durų buvo Jis...
       - Labas, gal pasisveikinsi dabar?
       - Labas...
       - Atsiprašau, kad ryte šaukiau, bet kas tau nutiko? Tu sergi? (Jis buvo tikrai susirūpinęs.)
       - ...
       - Atsakyk prašau, man rūpi.
       - ...
       Aš tyliu, nes nežinau, ką Jam atsakyti; aš juk nesergu (?).
       - Būk gera, atsakyk. Ir uždaryk duris, nes skersvėjis arba pasitrauk nuo durų ir leisk man tai padaryti. (Koks Jis rūpestingas).
       Aš pasitraukiu nuo durų ir stoviu atokiau kaip vandens į burną prisisėmusi. Žvelgiu į jį verenčiu žvilgsniu ir pastebiu, jog Jam tai labai nepatinka. Jis stveria mane už rankos ir nusiveda į mano kambarį. Atsiseda ant sujauktos lovos ir įdėmiu žvilgsniu seka mane. Atsisėdu toliau nuo jo. Jis prisėda arčiau.
       - Tu šiandien taip ir tylėsi? Aš nesuprantu tavęs.
       - Aš ir pati nieko nesuprantu ir man nerūpi.
       - Niekas nerūpi?
       - Niekas...
       - Ir aš ar ne?
       - ... (Pritrūksta žodžių, nes Jis man tikriausiai rūpi, bet aš nežinau, kaip tai pasakyti ar paaiškinti)
       - Aš suprantu. Seniai apie tai galvojau, bet nenorėjau pripažinti, jog kada nors mums teks išsiskirti. Šiandien mokykloje sekėsi nekaip; galvojau tik apie Tave. Jaudinausi, skambinau tau gal mažiausiai 10 kartų ir išsiunčiau apie 50 sms žinučių, - ir iš tiesų panašiai ir buvo, - kol galiausiai nusprendžiau ateiti pas tave ir pasikalbėti. Bet tu tyli ir nesuprantu nei kodėl, nei ką man dabar jauti, nei, apskritai, ką jauti.
       Aš sėdžiu bejausmė ir lyg prarijusi liežuvį. Pradedu pati suvokti, jog prarandu geriausiąjį ir savo mylimiausiąjį. Bet aš nesugebu nieko. Sėdžiu kaip lėlė.
       - Aš matau, kad tu manęs net negirdi ir nenori girdėti. Man sunku, bet aš išeinu, nes jau žinau, kad tau niekas nesvarbu, kaip pati ir sakei.
       Aš matau, kaip jis sunkiai kyla nuo lovos ir liūdnom akim paskutinį kartą pažvelgia į mane.
       <... >
       Ilgai teko kauptis, kol sugebėjau bėgti paskui. Pasivyjau Jį netoli Jo namų. Stvėriau už rankos ir tyliai ištariau: „Palauk... „. Jis sustojo ir atsisuko.
       - Išeik, - tarė.
       O aš juk dabar tikrai jaučiau, jog Jis nenori, kad išeičiau. Mačiau ir iš jo akių. Jis verkė (?). Ašarų nebuvo, tačiau Jo akys pavargusios ir blizga.
       - Aš nežinau, kas man, bet žinau, kad niekaip kitaip nebus. Grįžtam pas mane.
       Šį kartą tylėjo Jis ir aš Jį supratau. Minutę pastovėjęs nejudėdamas, o tik žiūrėdamas į mane savo nuostabiom akim, Jis žengė žingsnį ir smarkiai prisispaudė mane prie savęs... (Tai buvo nuostabiau už bet ką kitą.)
       <... >