Bendrakeleivis į pasaulio kraštą

-Kyla audra. Mes negalime plaukti. Matai tuos debesis? Jie juda iš šiaurės - pridarys mums bėdos. Aš grįžtu. “ –Pas Janą mes neplaukėm ir praėjusią savaitę, jis neištemps. – Nejauniklis, ištvers. Išplauksim rytoj, jei oras pasitaisys. -Jeigu iki to laiko jo troba dar stovės. -Nebūk kvailas, kiekvienam savas laikas. Mano bičiulis dirba laive, kuriuo plukdomas maistas gretimai esančių salų gyventojams. Kai jūra įsišėlsta, laivas lieka stovėti uoste, o jūreiviai lieka krante. - Aš lieku čia, apsidairysiu. - Tada iki. Ateik rytoj. - Ateisiu. Prieplaukoje būriuojasi vietinai, laukiantys kelto į kitą krantą. Eime su manimi. Kur? Eime, pamatysi. Leidžiamės laiptais tylėdami, įsodinu ją į savo Renault. Ji smulkaus sudėjimo, trumpai kirpti juodi plaukai su šukuoti į šoną.. Jos akys tikriausiai žalios. Pradeda snigti. Miesto gatvės tuščios. Snaigės didelės ir kelio beveik nematyti. Vynas kala į galvą ir vairuojant reikia pastangų susikaupti. Kai išvažiuojam už miesto ji prabyla: - Gal jau pasakyk, kur mes važiuojam? - Važiuojam pas draugus. Jie kaime. Mėgsti pirtį? Ji neatsako. Kelias į sodybą užpustytas, todėl tenka bristi per apsnigtą lauką link vienintelio namo, kuriame dega šviesa. Viduje girdėti linksmas šurmulys. Rodosi, mes pačiu laiku... Kita dieną kai išėjom į kelią sustabdžiau pakeleivingą automobilį. Vaikai sėdi galinėje sėdynėje ir žiūri į besiartinantį mane, per galinį langą. „Taip, vaikai, aš nevietinis, aš karalius „Bongo Bongo“, ir tuojau paprašysiu jusų tėvelių parvežti savo sugulovę į miestą. “ -Su Naujais Metais! Sugedo automobilis, aš pavogiau merginą, dabar tikriausiai jos ieško, gal galėtumėt ją nuvežti į miestą..? Kad geriau miegočiau turbūt dar išgėriau. pabudau, nuo to, kad kažkas mane žadino ir pramerkęs akis pagalvojau, kad vaidenasi. - Labas mažyt. Kaip čia atsiradai? Vėliau ji man sakė, jog tai buvo ne tas atsakymas, todėl ji išvyko į savo šiaurę. „Velnias, ką reiškia: „ne tas atsakymas“, galvojau, stovėdamas balkone su pusbuteliu degtinės rankoje. Mačiau raudoną smėlį, praeivių pakaušius ir būrį kranksinčių varnų, plikose medžių šakose. Šeimininkas reikalavo susimokėti nuomą, bet kad ir gerbiau jį, dėl to stengtis nenorėjau. Ne todėl, kad labai troškau gyventi kaip valkata. Nes nenorėjau gyventi tik tam, kad valgyčiau miegočiau dauginčiaus ir dirbčiau. Toklia galimybė atrodė kaip didžiausia gyvenimo klaida, kaip nesibaigiantis blogas sapnas. Sakiausi, kad geriau būsiu nukryžiuotas už valkatavimą, paleistuvystę ir visus tuos žygius, kurie kūrė mano egzistencijos legendą. Matyt, tai būta iš mados išėjęs kredo, nes miestas, kuris iš pradžių taip svetingai mane pasveikino, su kiekviena diena vis labiau nuo manęs gręžėsi. Mačiau tai draugų akyse, kiekvienos pasveikinimui ištiestos plaštakos suglebime, o labiausiai - augančiam skolos saraše... Vieną pavakarę, vaikštinėjau mieste besidairydamas į žmonių veidus. Kišenėje dar turėjau kelėtą pinigų, kai galutinai ištroškęs nėriau į savo kasdienį „poilsio kambarį“, iš kurio dažnai buvo sunku rasti išėjimą, kai barmenas šaukdavo „mes užsidarom! “ ir „good night folks! “ Čia, valandomis, kai visi normalūs atidirbinėjo savo duonos kąsnį, rinkdavosi kiti: vienišiai, keistuoliai, įsimylėjeliai, avantiūristai, laukiniai, bedieviai, pranašai, anarchistai, nepažinti poetai, tolimos planetos ir svetimi. Tą dieną lankytojus linksmino gražiai apsirengusi pagyvenusi moteris, ji ėjo tarpustalėmis visiems dalindama tostus, o kai susitiko mūsų žvilgsniai, užkimusiu balsu ji šūktelėjo: “ pakviesk mane į pasimatymą jaunuoli! Šiandien aš išgėrus, bet tu paskambink man rytoj, gal jau būsiu blaiva. cha, cha cha... “ Neturėjau kaip atsakyti. Kitą dieną grįžęs į kavinę, paskambinau jai ir susitariau jos palaukti. Pasipuošus ir pasidažius ji atrodė kaip daugelis iš nuobodulio mirštančių miestiečių. Paprašėm barmeno duot mums išgerti ir kurį laiką sedėjom tylėdami. Ji kalbėjo apie senus laikus, kai manęs nebuvo ir visus tuos kurie kažkuo tapo, kurie prasigėrė, dingo be žinios arba tiesiog mirė anksčiau negu tikėjosi. Vėliau, žvilgterėjo į mano delną ir pabūrė: -Išvažiuok ir pasiimk su savimi moterį. Pauzė. Arba laivą. --Aha, gerai.. Dar tikėjausi, kad kažką pasakys, bet tik atsistojo ir padėkojusi atsisveikino. Taip jau man dažnai nutinka, kai tikiuosi prasidėsiant įdomiausia, tai baigiasi. Grįžęs pradėjau krautis daiktus, o praėjus dar vienai dienai, atitokau autobuse, važiuojančiam per dykras ir pusnynus. Buvo naktis ir visi keleiviai miegojo, kai prasidėjo traukuliai skrandyje ir protą užbombardavo mintys: „ką tu čia darai?, ar tu žinai kur važiuoji? Ir kitos, panašios savigailos... Negalėjau miegoti. Gerti dėgtinės, kurią vežiausi gailėjau, nes tikėjausi ją parduoti. Pažvelgiau į bendrakeleivį gretimoje sėdynėje: jis knarkė nunarinęs galvą ir melsvam mėnesienos fone atrodė kaip lavonas. “Štai jis, liovėsi knarkti, jis mirė, o dabar stingsta. visas autobusas pilnas lavonų ir manęs... “ Norėjau paprašyti vairuotojo, kad sustotų ir leistų man išlipti, bet neturėjau už ką grįžęs susimokėti buto nuomos ir suknistai bijojau. Atrodo užsnūdau, o kai pabudau, bendrakeleivis pusryčiavo Mintyse, nes nenorėjau, kad jį supykintu, jei pasakosiu garsiai, papasakojau jam istoriją: “... suskišo kvarcinę lempą, o kai ištraukė, tai su visom žarnom. “ „N...! “- mintyse jis man atsakė. „Taip ir buvo, sakau tau... “ – aš patikinau. “Kitą kartą dviese nulekė pas panas į Panevėžį, tai kai gerai visi įšilo, vienas nuėjo parnešti gėrimo, o tą, kuris liko, mergos išrengė, užrišo ant varpos virvutę ir pradėjo jodyti. Jodė, kol anas nesavu balsu ėmė rėkti. Kai draugelis grįžo su buteliu, anam mašna jau buvo išsipūtus kaip balionas. Įsivaizduok, kaip paskui reikėjo atrišti užsimazgiusi... “ kai baigiau, bendrakeleivis dėjo atgal į maišelį pusryčių likučius. „Gerbiamieji keleiviai, po dešimties minučių atvyksim į galinę stotį“ Dviems kartams maisto, blokas cigarečių, vienas telefono numeris ir du buteliai degtinės. Atsisveiknu su bendrakeleiviu. Jis sėda į traukinį ir išvažiuoja nežinia kur. Gerai, jau vienas. Šiauriete, einu tavęs ieškot... Iš tamsos išnyrančios žmogystos slepia veidus po gobtuvais ir beisbolo kepuraitėmis. Jie prisėlina tyliai arba lieka stovėti atsirėmę į namo sienas ir kviečia: „ps-ps, ps ps, narkotikų, vaizdo grotuvo, video kamerą..? “ „Ne, man iš to jokios naudos... “ – sakai. „O ko tau reikia? Ko tu ieškai? “ Tas pažystamas klausimas, į kurį kas kart atsakai vis kitaip. Jausmas, lyg esi sapne, kuriame matai save iš šalies - esi namie ir sapnuoji. Ateidavau ten kartais diena, sėsdavau ant suoliuko arba vaikščiojau aplink kvartalą. “ Gerbiamieji praeiviai, aš jus stebiu. Jaučiau palengvėjimą, matydamas šią nesibaigiančią dramą: aš, jis, jie, mes, man... “ Kartasi sutikdavau tokį, kuris mane pastebėdavo ir tai erzino. Tai buvo beveik tas pat, jei prieš pat kulminaciją į kambarį užeitų jos mama ir pasiūlytų gabalėlį obuolių pyrago. Po kelėto mėnesių pamačiau ją. Stovėjau, laukiau minties, kuri paskatintų mane veikti, judėti konkrečia kryptimi. Ji ėjo priešais, paskendusi savį ir tai neatrodė kaip malonus pasiplaukiojimas šiltoje jūroje. Pamačius mane ji nusišypsojo. Mes pasisveikinom, kaip pasisveikina iš matymo pažystami žmonės ir nuėjome kiekvienas sau. Galvoje mintis apie tuos, kurie vieną dieną suvokia, kad šioje šalyje jie liks svečiais iki savo gyvenimo galo. Šalyje, kuri garsėja pilietiniu paklusnumu, mes gyvenom ir elgėmės kaip žiurkės, kurių instinktas išgyventi ir daugintis pranoko visus moralinius skrupulus ar sveiką protą. Mes pažeidinėjom visas įmanomas taisykles, prisidavinėjom kaip politiniai tremtiniai. Deportuoti mes pereidavom sieną pėsčiomis ir grįždavom pas savus. Tie, kuriems pavyko ištrūkti iš to rato, nesidairė atgal. Ir visi suprato kodėl... Liko prisiminimai ir pasaka iš kur grįžom kaip nugalėtojai. ir galvojom, kad gyvensim kitaip, bet pamiršom paklausti save, kaip norim gyventi. Kur pasirinkę savo likimą, tikėjom, kad pagysim nuo savęs, nuo įpročių, kuriais buvome užsikrėtę. -Ar buvo verta? - Taip, tikrai buvo verta. Tai vieta, kur vėjo gūsiai pasemia vandenyno purslus ir užkelia juos aukštai ant uolos viršūnės ir tykšta ant keliautojų veidų ir rankų. Ant skardžio stovintis medinis namukas, apstatytas prekystaliais nukrautais turistiniais siuvenyrais: pakabukais, atvirutėmis, spalvotais akmenėliais, tarp kurių ir siuvenyrinis ženkliukas, kuriame pavaizduotas švyturys, su apskritime išlietais žodžiais: „žemės pabaiga“. Kur supamas vandenyno smėlėtas papludimys, o jame taikūs, baltai apsirengę žmonės. Paveikslas kaip skaidrė pasakai apie uolą, kurią pamilo vandenynas ir šimtmečius kvietė pas save. Kur sūriais vandens lašais skalauta nebylė uola suvirpėjo, lėtai atsiskyrė nuo kranto ir nėrė į vandenyno gelmes amžiams. -Temsta, jau eisiu. Ji vangiai šypteli ir atsiveikinimui moja ranka. Minia nesišypso. Nekantrauja, žvalgosi į laivą, kurio varikliai jau gaudžia. Minia eina nesigrežiodama. Visomis kryptimis. “Žiūriu į jus, sotūs ir švariai apsirengę herojai, stebiu jus... “Minia drausmingai suplūsta į denį. Vartai užsidaro, laivas lėtai atsiskiria nuo kranto ir keldamas purslų sūkurius, tolsta.