Ten už upės (tęsinys)

Mokytoją Tomą ir  seserį Anę iš miestelio išvežė pirmu vežimu. Mokytoją paėmė patį pirmą. Bronelė dar tebeliejo ašaras dėl jo, kai gavo žinią, kad išvežta  Anė. Baigusi darbą Bronelė net neparėjo namo, o tiesiai pas Pranutę. Abi apverkė, apgailėjo seserį Anę, o praėjus savaitei - ir Pranutei tas pats.
Kai sužinojo darbe iš vyrų, kad naktį išvežė Pranutę, Bronelė po darbo tuoj nubėgo pasižiūrėt, lyg norėdama įsitikinti, ar tai tiesa. O, Dieve! Nepatikėjo savo akimis - ten jau šeimininkavo viena miestelio daugiavaikė šeima. Vaikai lakstė po sodą, žmona šlavė prišiukšlintą kiemą, o tėvas ar tik dabar atsikėlęs, ar išvis nemiegojęs, prausėsi prie šulinio. „ Ko gero jis bus ir Pranutę išvežęs“ - toptelėjo Bronelei. „ Viešpatie, kaip greitai susidorojo. Per naktį ir išvežė ir patys sugebėjo atsikraustyti. Tur būt iš anksto buvo pasiruošę - ne kitaip. Ir skubėjo, matyt, kad kas nors kitas neįlįstų. Iš kur tokių žmonių atsiranda? Gyveno tiek metų tame pačiame miestelyje, visi vienas kitą pažinojo nuo mažų dienelių, galima sakyt, artimiausi kaimynai. Nė apie vieną nepagalvotum, kad taip galėtų pasielgt, bet vos tik pasitaikė proga, nė kiek nesigėdydami pasirodė, kas yra iš tiesų. Matyt uoliai pasidarbavo naujiems šeimininkams, kad gavo tokią „dovaną“. Eik, gyvenk, naudokis ir už visa tai nereiks mokėti, tik darbuokis taip gerai ir toliau... “ - mąstė visa virpėdama Bronelė.
- O, Dieve, kokie dalykai dedasi. Bet kad ir aš pati gera, - pravirko mergaitė. - Toks baisus dalykas vyko čia pat, ranka pasiekiamai, o aš taip miegojau, kad nieko negirdėjau. Būčiau galėjus nors atsisveikinti, atbėgusi išlydėti, pasimatyti gal paskutinį kartą, padėkot už viską, ką man padarė gero.
Bet sakė, kad nieko nė artyn neprileidžia, grąsindami šautuvu veja tolyn, jei kas bando prieit arčiau, - čia kaltino, čia ramino save Bronelė. Negaišdama daugiau nė minutės, mergaitė tiesiai nuo Pranutės sodybos išėjo į kaimą  pas Kastutę.
- Kad tik susitikti, kad tik nors kartelį pasimatyti, pamatyti savo krikšto dukrelę Almytę. Tikriausiai ir jų tas pats laukia. Ji gi buvo skaitoma iš visų seserų labiausiai pasiturinti. Jei jau išvežė Anę ir Pranutę, tai jos jau irgi nepaliks, - raudojo Bronelė.
Nearti, gal bus apie kokį penkiolika kilometrų, bet saulė buvo dar aukštokai, kai ji pagaliau pravėrė pirkios duris.  Kastutė pamačius Bronelę, apsipylė ašaromis ir apkabino seserį:
- Jau tur būt su Pranute kas negerai? Negi būtum ėjus tokią tolybę, jei neturėtum ką pasakyti?  Tur būt ir ją išvežė?
- Taip. Šią naktį. Bet ėjau ne dėl to, kad pasakyčiau tokią baisią naujieną. Labai norėjau pasimatyti, labai pasiilgau Almytės ir jūsų visų. Seniai bebuvom susitikę, seniai besimatėm. Dievas žino, kada vėl pasimatysim.
- Nujautė mano širdis. Visą naktį kažkodėl negalėjau užmigti. Tėvas ir berniukai miega, o aš atsikeliu iš lovos, pavaikštau, pastoviu prie lango. Mėnulis šviečia, o man širdį taip skauda, taip skauda. Galvojau, kad pas mus užgrius, o čia -  Pranutė.
- Nuėjau po darbo pažiūrėt, o ten jau kiti šeimininkauja. Dar vakar buvom susitikusios, pasišnekėjome, tave prisiminėme. Labai pergyvenome dėl tavęs, o ji buvo kažkaip rami. Netikėjo, kad juos veš. Ne toks jau didelis tas jų ūkis. Ne toks kaip Anės arba jūsų. Kiek teko girdėt, tai dabar didžiažemius veža.
- Pati sakei, kad ten jau žmonės gyvena. Žemės buvę nebuvę, bet sodyba graži. Tokioje gražioje vietoje, prie upės, trobesiai nauji. Patiko kam, o kaip kitaip pasiimsi? Reikia pirmiau atituštinti.
- Dėkui Dievui, kad nors jus radau namuose. Visaip prisigalvojau. Sakau, gal nieko nebebus, gal ir jus išvežė naktį? Taip norėjau visus pamatyti. Su Ane net atsisveikinti neteko. Kaip gi jūs čia gyvenat?
- Nagi pažiūrėk stancijoj ir pamatysi. Va maišai su „sukoriais“ stovi. Kepam duoną ir džiovinam, kad turėtume ką valgyti kelionėje, ar tol kol įsikursime.
- Tiek daug. Ar bent leis išsivežti? - suabejojo Bronelė.
- Čia jau priklausys nuo tų, kas veža. Jei papuola geras žmogus, tai sako, galima nemažai visko pasiimti, bet jeigu koks, tai skubina, ragina „ greičiau, greičiau“. Tokiems turiu paruošus pinigų patepti...
- Dieve, kas galėjo pagalvot, kad darysis tokie dalykai? Jau ir taip jiems viską palieki ir dar turi primokėt, kad tave išveža.
- Nieko nepadarysi. Reikia kaip nors suktis. Dar gerai, kad yra galimybė šiek tiek pasiruošt. Pirmuosius tai užklupo visai netikėtai, nepasiruošusius. Išvežė taip kaip stovi. Bijau, kad su Ane ir Pranute taip ir atsitiko. Badas iš karto. Nei Sibiro nepasieks.
  Bronelei staiga nudiegė širdį:
- Vargšas Tomas. Kas kas, o jau jis tikrai nebuvo pasiruošęs. Dieve, gailestingas, - aimaniavo Bronelė. Ji jau nebežinojo, ko labiausiai iš visų jai gaila. - O gal dar neišveš jūsų? Jau daug ką išvežė, gal jau liausis?
- Nieko negali žinot. O tu gerai padarei, kad atėjai. Va pataisysiu ko nors užvalgyti ir Mykolas parveš namo. Įdėsiu kokią porą pagalvių, drobės  rietimą. Galėsi pasisiūt patalynės. Dar lašinių, mėsos, įmesiu kelias vištas, miltų duonai ir kvietinių „pikliavotų“  blynams. Vistiek visko nepasiimsi. Galėtum ir karvę pasiimt. Karvutė gera, jauna, tik ką atsivedusi. Pieno daug duoda. Bet kur tu ją laikysi? Kur ganysi? Kur šienausi? Punkte dirbi ir pieno pačiai užtenka. O be to karvę prisirišęs, greitai nepavažiuosi. Reikia suvažinėt, kaip galima greičiau, kad nakčiai visa šeimyna būtų namuose.