Ruduo. Kasdienybė.

<... >
      Pirmadienis.
      Šiandien nenoriu keltis ir tuo labiau kur nors eiti. Reikia. Rugsėjis, prasidėjo mokslai, o aš kiekvieną dieną vis labiau nenoriu keltis ir ten eiti. Atsibodo. Taip, jau atsibodo. Galva plyšta nuo skausmo; po savaitgalio savijauta nekokia. Žinau, jog reikia ir privalau ten nueiti, todėl ropščiuosi iš lovos. Bet tai buvo ne ropštimasis (kaip minėjau), o kritimas (tiesiogine ta žodžio prasme).
      <... >
      Žygiuoju, man be galo gerai žinoma gatve, ir galvoju visai ne apie mokymo įstaigą ir visai ne apie su ja susijusius dalykus. Tiesą sakant, mano mintys šokinėja nuo vienos prie kitos ir nė vienos normalios ir pastovios. Nesuprantu, kas vyksta aplinkui ir tikriausiai net nenoriu to suprasti.
      Šiandien nebesiklausau savo mėgiamos muzikos, tačiau aš ją „girdžiu“. Žygiuoju kaip šešėlis ir girdžiu, kaip kažkas mane šaukia. Suvokiu, jog tai gali būti Jis, nes nenuėjau su Juo susitikti (kartu mes vaikštome į mokyklą ir labai dažnai iš jos). Neatsisuku ir visai niekaip kitaip nereaguoju į šauksmą. Pasigirsta telefono žinutės signalas. Net nežiūriu, kas atsiuntė žinutę; man neįdomu. Skambutis. Nekeliu. Einu tolyn gatve ir kažką toliau mąstau. Mąstau ir mąstau ir pati nesuprantu, kas vyksta su manim, kodėl aš šiandien taip elgiuosi ir kur dingo tikroji „Aš“?...
      Kišenėje randu pakelį cigarečių. Taip, cigarečių. Aš nerūkau, tačiau visada nešiojuos žiebtuvėlį, nes mano „draugai“ dažnai jo neturi. O ir cigarečių pakelis vieno iš jų. Nė neįsivaizduoju, kaip jis atsirado mano kišenėj, bet man tai ir nerūpi. Jaučiu, jog esu kažkas kitas, bet ne Aš ir nebandau to pakeisti. Taip, pakelis vis dar mano rankoje. Aš jį gniaužiu ir, prisiminusi, jog galiu sutrupinti cigaretes, atleidžiu. Išsitraukiu vieną iš, berods, septynių ir užsirūkau. Nepatinka man tai ką darau, bet šį kartą nejaučiu jokio pasišlykštėjimo, nors iki šios dienos nekenčiau cigarečių skleidžiamų dūmų kvapo.
      Jaučiu, kaip prie manęs kažkas artėja (reiktų pasakyti, jog bėga link manęs iš nugaros), jaučiu sunkų dūsavimą, girdžiu neaiškų šauksmą. Aš pasinėrusi į rūkymo procesą, kurio bet kokios formos niekada man nepatiko, tikriausiai todėl niekas aplinkui man nerūpi. Spėju pagalvoti ir apie tai, jog gal verčiau šiandien neiti į kai kurių vadinamą „pragarą“, nes jaučiuosi tikrai keistai. Staiga, mano mintis nutraukia stiprus trenksmas ranka per petį ir ausyse pasigirsta žodžiai: „Tu visai išprotėjai! Kas tau pasidarė? Jei bent būtum paskambinus ar parašius, kad neateisi, tai dar nieko, o dabar net neatsakai į žinutes ir neatsiliepi į skambučius! Žinau, negaliu ant tavęs šaukti, bet trūko kantrybė, ypač po to, kai net neatsisuki, kai tave šaukiu ir kai pamačiau, jog užsirūkei. Iš kur ištraukei tą bjaurastį? „. Visą tą laiką aš stovėjau ir kvailai žiūrėjau į Jį. Jis dar kažką lyg ir kalbėjo, bet aš jau Jo žodžių negirdėjau. Spėjau tik pasakyti: „Palik mane ramybėje, man nėra nuotaikos“.
      Mačiau kaip jis nustebo, bet sugebėjau nereaguoti ir į tai. Tik tęsiau savo pradėtą kelią link mokyklos, tačiau į ją net nesiruošiau žengti žingsnio. Ėjau toliau ir nykau į savas kvailas šiandienos mintis. Nežinau, apie ką mąsčiau, bet tikriausiai tai nebuvo nieko rimto.