Akimirka

Akimirka..... tokia sunki, viliojanti ir įtraukianti..... toks mažytis gundymas su daugybe kodėl....
Einu..... ir bandau sugert tamsą, muziką ir nekreipti į tuos lapus, kurie veliasi mano plaukuose.... ir šnabžda... šnabžda.... taip įkyriai.... iš pradžių nenoriu girdėti, noriu pasislėpti... gal tiesiog nenoriu pripažinti? Sakiau, kad niekad nesiailiu to, ko padariau, bet sakau --- tiksliau rėkiu ------ GAILIUOSIU. Tik gaila, kad suvokiau per vėlai. Einu toliau ir jaučiu, kad tai man suteiks dar daugiau tų potyrių, kuriuos esu nugramzdinus savyje... bet vėjas mane laiko, stabdo ir bando įtikinti --- tu dar ne viską čia padarei.... sustok ir įsiklausyk ne tik į mane, bet ir į save.... svarbiausia į save... ne į paikus troškimus, bet į tikruosius ------ bet ne, aš bėgu, jau tiesiog lekiu tekina... nuo visko, nes jaučiu kaip griūva visi visi visi rudeniniai lapelių nameliai... ne BĖGA, o PLAKA PLAKA PLAKA. Iš tikrųjų plaka. Greit ir niekaip nesustoja. Aišku, norėjau, kad sustotų, bandžiau stabdyti ne kartą. Bet ar verta bėgt nuo savęs....? Bėgau į kalną, o mane nubloškė... ne kiti, o aš pati save. Tik mes patys save labiausiai kankiname. Bandžiau nužudyti, užpiešti, bet vis tiek kraujuoja. Nenoriu atsistoti ir nueit. Nenoriu atsistoti ir stovėti. Nenoriu atsistoti ir tik žiūrėti. Noriu atsistoti pažiūrėti, paimti ir nueiti KARTU... bet nenoriu to norėti viena... nes to noriu ne dieną ir ne dvi. Tik gaila, kad nesuprantu, kas esu Tau, nes kartais [tiesą ne kartais] Tau jaučiuosi esanti paprasčiausias eilinis NIEKAS.... Tai ar Tu stojies ir eini? Ar....?



Tik, velnias, kaip gaila, kad apgavau save. Vat tada. Jetus, leiskit nusikeikt!



Faktas: paviršutiniški žmonės gyvena lengviau ir galbūt laimingiau. Nors mes gyvenam sudėtingiau, bet gal įdomiau? Gal tik mes pajuntame tikrąjį gyvenimo skonį? O gal patys iš savęs tą galimybę atimam?



O gal tiesiog nesuvokiam ko norim? Gal tiesiog per daug pasirinkimo būdų ir tas tikrasis pasimeta tarp daugybės iliuzijų?