Vorienės nešoka

Meilė. Meilė. Meilė. Šiand aš voras ir suvalgiau pietums meilę.. Mm, šiand ji kartoka buvo, nes valgiau kartu su praeitimi. Pavasarį poruojasi visi, kad taip pat, kaip ir visi paliktų po savęs kanors. Meilė. Vorai myli? Jie tik poruojai, dauginasi ir išsiskiria. Mm.. Žmogiška.
Taigi, pavasaris.
Kuo didesnis patinas, tuo geriau. Visos patelėm patinka dideli patinai. O koks aš voras? Juk visi vilioja skirtingai. Gal Guolininkė? Mano patinas, dėl manęs kanors nužudys ir kol aš jo „dovana“ valgysiu, jis mane išdulkins. Nee.. Aš noriu jį pažinti. Būsiu Šokliavorė ar Plėšriavorė. Jų patinėliai joms šoka. Mm, man patinka šokti. Jis užima būdingą poravimosi padėtį: aukštai iškelia priekines kojas ir ritmiškai jomis siūbuoja, po to pabarbena į pagrindą. Šis procesas kartosis tol, kol patelė norės su juo suartėti. Apgavikės. Klastūnes. Kalės. Vorės.
Bet mes bijom vorų, o ypač moterys. Jie juk pukuoti, ilgakojai, lipnūs, švelnūs, maži. Mes, tokios panašios savo charakteriu, ambisingumu, išrankumu. Ir ta pati meilė, kuri prasidėjo šokiu, kitu šokiu ir baigesi. Su aštuoniom kojom, bet be sparnų.

P. S. aš bijau vorų: D