*Keturių dienų Boom'as*(dedikuoju minčių įvairovei,nuostabiems žmonėms,trenktai temperatūrai,ir Tau)

Penktadienio mintys: Norėčiau, kad kas nors mane išrinktų ir vėl iš naujo sudėliotų, padarytų mane tobulesnę, kaip kokį plastiko manekeną, tokią pakenčiamą, gal tada niekam negadinčiau gyvenimo?
Pesimistiškai skamba? Tiesiog man viskas pabodo. Jaučiuos kaip vargšė puzzl'ė, kuri yra be kelių detalių ir yra visa sugadinta minios apsiseilėjusių mažų vaikų. Krenta detalės, kelioms tenka glaustis smėlio dėžėj, kur jaukiai šildosi ir kačiukų skrandžio išmetamieji dariniai. Ne, visgi, tai pesimistiška, ir tikrai nemaniau, kad taip bus ypač penktadienį, ačiū Tau, G!
Šeštadienio mintys: Kaip gera vėl būti ten, kur į Tave žiūri, kaip į talentingą. Sugrįžimas į operos ir baleto teatrą.
Grimo kvapu persismelkę koridoriai, Raudonosios Žizel muzika, nes šiuo metu vyksta šis baletas. Sėdžiu prie orkestro ložės durų ir nykstu. Tampu muzika. Ak, argi nedieviška? Repeticija. Prudnikovas dainuoja. Talentas. Tomas Vaitkus! Velniava, man dabar gėda, jis matė, kaip mes, su Mažena, staipėmės perkurdamos mūsų fantastišką šokį, „tikrai besiderinantį“ prie mūsų partijos. O, štai atbildėjo ir Milda. Keista, nebesako, kad Tomas ją ignoruoja. Gal pagaliau atėjo į protą? Pasisveikinu su M. Pitrėnu. Visgi, kad ir kaip piktai beatrodytų, jis man- autoritetas. Dievinu jo talentą. Iš valgyklos sklindantys šaukštelių ir šakučių garsai. Skambus orkestrantų juokas. Žingsnių aidas, jiems atsimušant į laiptus, ir paliekant savo šešėlius. Ak, namai namučiai.
Sekmadienio mintys: Galva plyšta, lyg būtų koks kiaušinis, iš kurio norėtų išsiristi dar kokia žąsis, dedanti auksinius kiaušinius.  Pamiegosiu...
Dieve, aš miriau??? Apsičiupinėju visus savo šlunkus, galus, suprantu- nemiriau. Tik mano kaimynė eilinį kartą gieda mišias. Šeštą vakaro??? Taip... Maniau, kad jos skirtos man, be to ir pamiegojau, ir priprakaitavau. Galva vis dar didelis kiaušinis. Vaistai? Nepadeda. Ryt į mokyklą? Kodėl? Kankynė. Ji dar nebaigė? Jetau, nesuprantu, kaip gali žmonės dainuoti tas mišias, ir nesustojant ištisas valandas, o dar kai tos mūsų namo sienos lyg iš tualetinio popieriaus. Taip ji man juk ir vasarą neleidžią pamiegot. Sekmadienis, vienuolikta valanda ryto, radijas, mišios ir beatodairiškas, su milžiniškom pastangom, tiesioginis mišių dainavimas. Manau, kad po tokių potyrių net ir labiausiai tikintis geriau išvažiuotų į kokį Tibetą dvasinės ramybės ieškoti ir gydyti, tuo pačiu, pakrikusius nervus.
Pirmadienio mintys: Gėris, kai pamatai senai matytą žmogų, Tau dar atkeliauja Kalėdinių dovanų šusnys ir Tu prieini TAIP netikėtai. Gera diena. Pilna begalės gerų minčių, žodžių, prisiminimų. Pagaliau ji vėl čia. Pasiilgau. Dovanos? O, mane prisiminė. „Rugiuose prie bedugnės“? Aš visada jos troškau, kaip savo knygos, nors begales kartų mano akys klaidžiojo jos puslapiuose ir ieškojo to, ką norėjo rasti. Šiltas apkabinimas- įrodymas, kaip Tu žmogaus pasiilgai. Per šį nuostabų kontaktą galima pajusti žmogaus nuotaikas, jausmus, kuriuos jis jaučia su Tavim apsikabindamas. O šis buvo nuostabus. Tu priėjai? Nesitikėjau. Kažkaip senokai bendravom. Ačiū Tau, išties malonu...

Keista? Gal taip, o gal ir ne. Supratai? Jei ne, tai nieko tokio. Mano mintys visada lyja lyg trupiniai iš dangaus. Niekada nebūna vientisa masė.

Jos akyse mačiau, jog ji nori....




.... šokolado:)! Paukšteliui!