Ten už upės (tęsinys)

Naujiena, kaip perkūnas iš giedro dangaus - į Lietuvą įžengė rusų armija.  Po miestus, miestelius ir kaimus pasipylė tankai, sunkvežimiai su kareiviais, pėstininkų kolonos.  Plentais ir vieškeliais plūdo keldama dulkes karinė technika.  Kryžkelėse - reguliuotojai. Ne tik vyrai, bet ir kariška uniforma apsirengusios merginos. Jų nurodoma kryptimi į visas puses žeme juda svetimos valstybės karinė galia, o virš jos neaukštai pakilę grėsmingai riaumodami skraido lėktuvai.
Gyvenvietės, kurios tik buvo arčiau plentų, greitai sulaukė pasirodant kareivių. Trumpam poilsiui sustoję pėstininkai, pasklidę po kiemus, ilsisi, prausiasi prie šulinių, užkandžiauja, vynioja kojas juodo stangraus audinio juostomis. Birželio saulė negailestingai kepina ir išvargę vyrai ieško pavėsio.  Po plačiomis sodų obelų šakomis sukritę rūko ir suka suktines, o kai paprašytos šeimininkės atneša pieno su duona, jie mainais į prijuostės kišenę įdeda vieną kitą dėžutę žuvies konservų.
Mokytojas Tomas net nežino, kaip vertinti tuos netikėtus įvykius Lietuvoje. Iš niekur negalima gauti jokios tikros informacijos: nėra radio, laikraščiai ateina pavėluotai. Tačiau ir juos skaitydamas nieko negali susigaudyti. Vieną dieną rašo taip, kitą - kitaip. Laikraščių žinios prieštaravo viena kitai. Šiaip, stebint viską iš šalies, atrodė viskas ramu. O svetima kariuomenė vis plūsta, nesulaukdama jokio pasipriešinimo. Pagaliau yra valdžia: prezidentas, vyriausybė. Tur būt žino, ką daro? Gal iš tikrųjų vykdomas susitarimas dėl karinių bazių Lietuvoje? O šiaip žmonės miestelyje šį svetimos kariuomenės atėjimą sutiko įvairiai: vieni atvirai džiūgavo, kiti nerimavo, o dar kiti reagavo visai abejingai. Kaimai dirbo savo kasdienius darbus ir laukė, kas bus toliau.
Miestelis nuošalus, todėl ir kareiviai čia ne tuoj pasirodė. Vieną sekmadienio popietę pravažiavo tankai, o paskui juos atvažiavo keli sunkvežimiai. Tankai važiavo ir nuvažiavo, o mašinos sustojo pašventoryje kaštonų pavėsyje ir iš jų vienas paskui kitą iššoko koks pusšimtis vyrų.  Išvargę, suprakaitavę, bet dėjosi smagūs, linksmai kalbino juos apspitusius vaikus, dovanojo jiems raudonas vėliavėles, o, išdrįsusius arčiau prieiti vyrus, vaišino cigaretėmis.
  Atsirado ir tokių, kurie truputį mokėjo rusiškai. Tai daugiau senyvo amžiaus žmonės, dar prie caro dirbę Rygos porceliano fabrikuose. Prasidėjo linksmos kalbos, pajuokavimai. Vienas kareivis atsinešė armoniką, užgrojo, kitas, išėjęs į priekį, vikriai sušoko.
Kareiviai ilgai neužsibuvo ir, sukomandavus karininkui, visi sulipo atgal į mašinas ir modami  rankomis išvažiavo. Miestelio vyrai liko pašventoryje  ir dar ilgai nesiskirstė.
- Kokie tankai, kokia jėga. Jei tokia kariuomenė pas mus Lietuvoje stovės, tai ne tik lenkai, bet niekas neišdrįs mus užpulti. Bus dabar, kas mus užstoja.
- Sako, turi tokių lėktuvų, kurie gali nunešt keletą mažų tankų priešui už nugaros, kiton pusėn fronto. Lėktuvai nuleidžia tankus parašiutais, tada tie ir puola iš ten, iš kur niekas nesitikėjo.
- O koks, sako, gyvenimas geras Rusijoje. Mokslai nekainuoja, daktarai, ligoninės taip pat. Visokio darbo pilna. Gal ir mūsų vaikams nebereikės pas ūkininkus tarnaut? Galės mokintis arba dirbt kokius valdiškus darbus.
- Gal vaikai ir sulauks geresnių dienų, bet ne mes seniai.
- Nenusimink. Seniems žmonėms irgi, sako, bus mokamos pensijos. Visokiems nesveikiems, bus prieglaudos. Ne taip kaip dabar nuo visokių ubagaujančių senių arba žabalių durys neužsidaro. Sako, kad ir moterys galės dirbti. Kad ir su mažais vaikais. Vaikus paims prižiūrėti.
- Ar taip gali būti?
- Žinoma, dabar prasidės visai kitas gyvenimas. Pamatysi.
- O aš girdėjau, kad išveš visus žmones, o jų vieton pasodins savo ruskius ir uždarys bažnyčias, dėstė Pranculis.
- Na, jau tavęs tik niekas neveš. Ką tu turi? Keturias vištas? Ne tik ruskis, bet ir mūsų koks veltėdis nenorės eiti gyvent į tavo vietą. Veš tik bagotus ir stambius ūkininkus, kad atvežę savo žmones galėtų įtaisyt į gerą gyvenimą.
- Žinoma, atsirastų ne vienas ir iš mūsų, kuris panorėtų į paliktą ūkį įlisti, jeigu iš tikrųjų taip būtų. Pilni tvartai gyvulių, aruodai - grūdų. Ko nepagyvent už dyką gavus tiek gėrybės? Gyvenk sau ir uliok, kol viską išpūstysi. Ar gaila svetimo gero?
- Kas taip, tai taip. Bet jei iš tikrųjų taip bus, tai bus „sūdna“ diena. Gyveno žmonės, dirbo, vargo. Vieniems palikimas, o kiti ir labai sunkiai šį tą užgyveno, o turės viską palikti ir nežinia kur išsigabenti. Su mažais vaikais, su seniais tėvais. Kaip bepradėt kurt naują gyvenimą? O dar svetimame krašte.
- Tai tik tokios kalbos tarp žmonių. Niekas dar nežino, ar taip bus. Gal tik tokie gandai sklinda. Dabar kas ką nori, tas tą pliurpia, kol nieko tikro nežino. Pagyvensim - pamatysim.
- O gal ir gerai. Tegu pavėžina, rupūžes! Visi žinom, kaip tie gaspadoriai biedną žogų smaugė. Savo vaikus gimnazijose mokina, kunigais šventina, savo mergom tūkstantines pasogas sukrauna, o mūsų vaikai kol maži jų gyvulius gano, o paaugę savo prakaitu jiems derlius užaugina. O ką jie moka už tokius sunkius darbus? Sarmata žmogui pasakyti - centus. O valgyt ką duoda? Surūdijusių lašinių kelių metų senumo su batviniais pietums. O vakarienei - kruopos separuotu pienu iš pieninės užbalintos. Lašinių paltis tai tyčia laiko ant aukšto tol, kol sugadina, o tik paskui šeimynai verda, kad mažiau suvalgytų.
- Lašiniai tai dar gerai, kad ir parūdiję. Girdėjau, kad šeimininkės dar ir kitokių monų sugalvoja. Atpjovusios gabalą nuo palties paverda puode, kol šiek tiek pasipučia, o tada išgriebia ir - tiesiai į šaltą vandenį. Mirko, kol ataušta. Pažiūrėt gražu. Guli sau ant stalo gabalas mėsos. Valgyk į sveikatą. Bet visa  bėda, kad valgyt negali. Veliasi burnoje, nei sukramtyt, nei nuryt - kaip muilas. Kai pareini iš lauko pavargęs, išalkęs iš kart dar paimi šmotelį, kitą, praryji nekramtęs - ir „užriša“. Gerai, jei duonos daugiau padėta. Tai atsipjovęs sukramtai, išvalai iš burnos visą šleikštumą, nuryji, tai tuo ir pasisotini. Bet kad ir duonos nevisada padeda tiek kiek nori. Atriekia porą riekių - ir daugiau negausi. Tarnavau daug metų. Visko prisižiūrėjau. Dirbi nuo saulės tekėjimo iki laidos, o gero valgymo niekur nebuvo.
- Ne taip jau visur. Yra kur ir gerai valgyt duoda. Bet dirbti daug visur reikalauja.
- Čia tai daugiausia tokias kalbas skleidžia samdiniai pijokėliai. Gal kokį ūkininkas išvarė nesumokėjęs už girtuoklystę. Tai tada eina ir vapa visokius prasimanymus apie surūdijusius lašinius. Ko, ko, o jau pavalgyt niekur negaili.
- Kur gerai, ten nepakliūsi. Šeimyna tokiose vietose po kelis metus tarnauja, niekur nesitraukia.
- Kaip nori, taip sakyk, bet tas vežimas vis tiek negerai. Kad ir aš savo nieko neturiu, svetimoje gryčioje gyvenu, bet kas viduje - viskas mano. Tegu ne kažin kas, bet viskas mano paties užgyventa.  Ką nusipirkęs, ką pats pasidaręs. Ne plikos gi sienos. Kaip bebūtų, bet čia visas mano gyvenimas. O jei kurią dieną viską palikus tektų išvažiuot - žiūrėk kaip apsiverkčiau.. O ką kalbėt apie gaspadorius? Vien tas atsiskyrimas nuo savo žemės, namų, krašto, kur gimei, užaugai, išgyvenai tiek metų, kur artimi žmonės, giminės, sava kalba, savas Dievas. Baisu net pagalvot.
- Tikra teisybė. Ką ir bekalbėt. Geriau jau kad taip nebūtų. Tur būt taip ir nebus...
- Še tau. Jau poteriam skambina. Tai kad užsibuvome, - suskambėjus bažnyčios bokšte varpams, net nustebo vyrai. - Namuose gal būt jau ir vakarienė laukia, o mes čia vis tebešnekam. Metas namo.
- O Pranculis tur būt eis dar pasimelst, kol bažnyčios neuždarė, - sukrizeno kažkuris.
- Melskitės jūs, kad tokie bagočiai. Patys sakot, kad man nėr ko bijot, o jums ne pro šalį pasimelsti, kol dar ne vėlu. Pulkit ant kelių, prašykit Dievo, kad neišvežtų. Ten bažnyčių tikrai nebus, - atkirto Pranculis...