Natūrali reakcija perskaičius esė „Penio prestižas“ arba Alah visai ne Akhbar“

Aham... Skaitau skaitau, ir kuo tolyn, tuo mano džiaugsmo ir laimės pamatas labiau siūbuoja. Aišku, kiekvienas tarp eilučių randamus žodžius prisitaiko sau pagal poreikį ir savo IQ, bet net ir be tarpeilių radau daug prieštaringų sakinių... Susidėjo ne tik šis esė, bet ir kiti Tavo pamąstymai, ir svarstau, ar jau yra taip blogai būti to penio gerbėja? =) Na, rimtai? Ar tai jau savaime įkalina? Juk ir be mūsų jie neišbūtu nė dienos. Tad nematau čia jokio „penio kulto“ ar prestižo. O ar blogai, jei moteryje kunkuliuoja toks tikras geismas, kurį patenkina būtent ta burtų lazdelė? O jei dar savo žmogaus - tai iš vis fantasmagoriškas pasitenkinimas! Kalbu ne apie geismą buką ir palaidą, ar kokį primityvų, bet susikaupusį po intelektualių dienos darbų, diskusijų ir prasmingų veiklų, kaip atsvarą perdegt baigiančiam protui. Kaip norą išlaisvinti libido. Na, čia jau laisvė, bent aš taip įsivaizduoju, kada moteris gali pasakyt: Come babe, just let me get off the Earth! O būtent tas ypatingasis išpeiktasis ir išliaupsintasis egocentriškasis penis tai ir suteikia, visų mūsų žiniai. Ir, netgi drįsiu pasakyt, kartais to vieno linksmakočio būna per maža. Tenka telktis vaizduotę, nes bent jau kol kas meilė su poligamija man nesisieja kažin kodėl. Aš nesu už plastikinius žaislus, kurie yra tik pakaitalas, o už tikrą gyvą kontaktą! Už intymią partnerystę. (Po šimts, tai kurių galų tantrinę jogą studijuoju?! Dienų klausimas, kada ją mokyti pradėsiu. Nes Hatha jau nebeužtenka). Sakau, vietoj tikro banano nusipirkusi vaškinį modelį, matysiu ir šviečiantį geltonį, gal net kvapą užuosiu, jei eterinio aliejaus užlašinsiu, nu bet kas man iš to???  Feministės gali teigti, jog to penio iš vis gali nebūti, juk yra žaislinių pakaitalų, spermos donorų ir bankų, pagaliau – kam tie vyrai! Na, bet čia jau brendu, iš kur kelio atgal gali ir nebūt, tad baigiu Čia pat. Baigiu!

Kas dėl Simone de Beauvoir, Doris Lessing, Virginios Woolf ar kitų jų pasekėjų, tai buvo kova iš reikalo kažką pakeisti, kadangi tas „vyro palydovo“ ar „the second sex“ vaidmuo jau tikrai lindo per gerklę. Bet, kaip matome, iki šių dienų kovojančios feministės jau pasiekė kritinę ribą, persistengė akivaizdžiai. Ir teisingai kažkuris pasakė – švedės jau išsikovojo, kad joms durų nebeatidarinėja vyrai. Tuoj ir kumščiais daužysis kaip su lygiais (nors aišku, kai kur tai ir vyksta... Vis tas neišgyvendinamas idealizmas man kiša trigrašį). Štai italės, mūsų elegancijos ir moteriškumo simboliai, rengiasi apdribusiais skudurais ir nesidepiliuoja kojų. Nesitvarko plaukų ir nesidažo. Prancūzes nenaudoja antiperspirantų ir neskuta pažastų. Nuoširdžiai noriu tikėti, kad jos jaučiasi gerai. Hm.

O aš, pavyzdžiui, jaučiuosi gerai, kada vyro akys nesumeluotai sužimba pamačius mano gundančiai primerktas akis ir dailų sudėjimą. Jaučiuos patenkinta, kada kojos švelnios, o oda kvepia migdolais. Ir kada nė vieno papildomo gramo riebalų nesinešioju ant savo kūno. Aišku, išskyrus ten, kur reikia. Juk (pasieškokite patys, iš kur šita citata): „Kūnas yra sielos transporto priemonė kelyje tobulumo link“. Mes galime rinktis (!), kaip į tą tobulumą judėti: vienas – ant riedlentės, kitas – su zaporožiečiu, dunstančiu nuo gedimų, trečias – su šlamšto prikrautu mersedesu, ketvirtas – su ledine BMW, prigrūsta stereo ir su pupa ant galinės sėdynės, o aš gal renkuosi tvarkingą, prižiūrėtą, be garso žeme slystančią Fiat, drauge su Gianos Nannini „Meravigliosa Creatura“ skambančia salone. Ir dar kokosiniu aromatizatoriumi. Na, ir paklauskit jūs dabar tų moterų, kurios užsidangsčiusios veidus čadrom, arba prisipūtusios silikono visas kūno dalis, vaikšto su stringais lendančiais iš po mini sijono, ar jos save realizuoja kaip moteris? Ir dar užkalbinkit savim nesirūpinančiąsias itales (nors man jos visai gražios pasirodė..). Manau, kažkaip tas atsakymas nebūtų tvirtas ir ryžtingas „Taip“. Būtų: „O kodėl klausi? “, „O ką, taip neatrodo? “, arba geriausiu atveju „Naa, tai aišku, kad taip, bet.. “. Ir čia ne diplomatija, kad sugebi išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Oi ne... Na, o dabar paklausk tos, kuri žino, kaip patenkint vyro savimeilę, gaunant liūto dalį (ar bent jau 50: 50) sau. Pažįstu tokių. Ir galiu pasakyti, atsakymas bus tiesiog „Taip, aš jaučiuosi gerai. “

Kalbėdama su italais, klausinėdavau, „kodėl jūs, lovelasai pasauliniai, taip „varote“ ant savo moterų? Kas jums neįtinka? “ O atsakymai būdavo panašūs: „Mes nebesijaučiam su jomis būdami, jog jos moterys“. Na štai, ir vėl tema be pabaigos – diskutuok iki pamėlynavo, kas ta „moteris“ yra! Vienai gal būti moterimi reiškia Vietnamo kare šaudyt iš kulkosvaidžio, o kitai - būti blondžių blonde, olialia pupyte be smegenų (čia ne konkrečiai apie Vakaro žinių ar kieno ten mergaites)! Bet jaučiuosi kompetentinga atsakyt į šį klausimą: moteris turi rast harmoniją tarp to, kas ji iš tiesų yra, ir kuo nori būti. O harmoniją rasti žmonių pasaulyje sunku, oi sunku... Tik pradėk eiti teisingu keliu, žiū – ogi jau išsigimė idėja neatpažįstamai. Visose srityse galioja šis pastebėjimas. Politika, feminizmas, auklėjimas ir t. t. Mano mėgstamiausias pavyzdys – America in the 50s. Galėčiau kalbėt nepertraukiamai, nes turėjau progą studijuoti. (Grazie Andrea Carosso! Tikimybės, kad Jūs skaitote šį monologą yra 0%). Ir štai po karo mūs vyrai galiūnai grįžta namo. Iškamuoti karo baisybių ir neretai kontūzyti, jie imasi įgyvendinti Amerikietišką svajonę – American Dream! Kur nameliai balti su žalia veja aplinkui (ir būtinai visi vienodi, nes jei kaimyno žolė žalesnė – turi kažką daryt), kur žmonos gali sau leisti nedirbti ir skirti laiko sau ir vaikams, grožio salonams ir diskusijoms apie „house chores“. O vyrai, mūs stipruoliai ir globėjai rūpintojėliai, eina į korporacijas ir tampa „men with the white collar“ arba „men in the grey flannel suit“. Ir tai puiku! Kol neišeina Betty Friedan bestseleris ir graibstomiausias namų šeimininkių skaitalas „The Feminine Mystique“ („skaitalas“ – tik joms, nes šiaip knyga – tikras savo laikmečio almanachas) (ar į lietuvių kalbą ją bent išvertė kas nors? Oi, akmuo į mano daržą...) su signalu, jog pasirodė „the housewife syndrome“ („Namų šeimininkės sindromas“). Simptomai nepaaiškinami. Dabar jau galim įžvelgti artimą giminystę su klinikine depresija, bet tada tai buvo tiesiog „kažkas“, „tai“, apie ką nekalbama garsiai! Juk tu turi puikų vyrą, puikius vaikus, puikią išvaizdą, puikų namą, puikų šunį, puikias žuvytes akvariume.. Tikra Stepfordo moteris! Jesus Christ, pažiūrėkit filmą „Far From Heaven“ ir sutaupysit valandą savo ir mano laiko. Taip pat ne pro šal pažiūrėti „Deep Throat“. Pirma – dokumentinį (išleido mano didžiai gerbiama Acme Film (aut. past. už reklamą kol kas honorarų negaunu), paskiau parsisiųskit originalą. Jei nepatiks, bent prisijuoksit. O visa tai – dėl pusiausvyros sutrikdymo.

Ir aš, būna, įsijaučiu į laimę, ir, atrodo, tęsis ji be galo, skalė kils aukštyn aukštyn! Bet pypteli aliarmo signalas (kurį išsiugdžiau per metų metus depresijos ir savęs paieškų): stop, darling, that‘s enough“ ir imuosi šiek tiek vėsintis, kad neperdegčiau. Susipykstu su kuo nors. Pastebiu, jog tobulumo manyje reikia paieškot gerą prožektorių įsijungus, o santykiai su svarbiausiu žmogum turi ir keletą minusų. Apsiverkiu mažumėlę. Nueinu į filmą „Berniukas Dryžuota Pižama“ ir priraudu šaliką ašarų, per garsesnę muziką kūkčioju taip, kad jau kaimynai ima žvalgytis. Kai ekrane muzika staiga nutyla, ir įsivyrauja rami scena, nebegaliu sustot, ir nevalingai trūkčioju dar kokias dešimt minučių.
Na va, ir atstačiau pusiausvyrą. Tada einu tolyn. Nusijuokiu. Pasidažau ir apsirengiu gražų pūkuotą megztinį su juodais marškinukais ir kamėja po kaklu. Ir paprastus aptemptus džinsiukus. Nebūtinai Gucci, bet kodėl gi ne? Aišku, visiems nebūtina žinoti, jog po jais tykiai slepiasi prisegamos nėriniuotos kojinės ir liemenį išryškinantis korsetukas. Ir visai nesijaučiu kažkam įtinkanti. Na, nebent sau. Ar tai darau sąmoningai? Tai aišku. Jei to nedaryčiau, jausčiausi pirmykšte moterim. Na, bet jos buvo savotiškai laimingos, turbūt. Buvo pavalgę, pamiegoję. O ko daugiau reik? Nesu už aukojimąsi. Esu už partnerystę, kur kiekvienas, žinodamas savo stipriąsias puses, elgiasi atitinkamai. Ir turi laisvės pasirinkti kartais galbūt ir kitą barikadų pusę, jei taip patinka.
Bet netolerancija netolerancijai jau veda į dar didesnę netoleranciją... Kaip žudymas už nužudymą. Aš šventai tikiu, kad koks Žudikas Kūdikio veidu (ar kaip jis ten vadinos anksčiau) gali pasitaisyt ir nuveikt šį tą naudinga. Aišku, laisvės apribojimas jam gera pamoka. Bet cypėje jis bent iš vytelių pinti gali, piešti erotinius paveikslus ar meistrauti sūpynes pagaliau. O kas iš jo nušauto ar pakarto? Pažiūrėkit „The Life of David Gale“ arba tą patį „The Boy in the Striped Pyjamas“. Suprasit viską aiškiau nei aišku. Ar tas už išprievartavimą iškastruotas vyras dar gyvenime padarys nors mažutėlaitį darbelį naudingą? Manau, kad ne. Tik keršys ir nekęs, užtraukdamas dar didesnę neigiamą energiją visai žmonijai (kuri ir taip greitai susinaikins, tad ką čia tuščiai diskutuoti). Ar ne geriau jį kažkokiu būdu pajungti naudingai veiklai? Kas žino, gal jei man ar artimai merginai taip atsitiktų, pati savo rankom iškastruočiau, o gal ir susivaldyčiau vardan kitų, dar tik augančių moterų. Pradžioj veikime gal su žiupsneliu prievartos (juk savo noru į kalėjimą nesės), o paskui, žiūrėk – jau žmogus ir keičiasi. Nekalbu apie zonos įstatymus, nes ten nebuvau. Žinau, kad galimas ir atvirkštinis variantas. Bet pala pala, koks gali būti atvirkštinis variantas žudikui maniakui? Tapti dar maniakiškesniu? Jau ne šiaip maniaku, o serijiniu žudiku maniaku? O gal greičiau atsiversti į teigiamą pusę? Na, paliekam šitą klausimą opų it žaizdą nuolat pradraskomą ir pabarstomą druska. Gal kada kas susimąstys. Arba jei užmėtysim akmenimis prostitutę, ar ji nuo to pasimokys? O gal atveskim ją į socialinę terpę, kur ji pasijus, jog gali būti žmogumi su laisva nuomone? Aš – už. Juk vagiukas su nukirsta rankyte gal ir nebevogs, bet ar vertas kažkoks mandarinas ar net ir šveicariškas laikrodis, žmogaus viso gyvenimo kančios? Eina sau, jei atsakote: „Taip“. Tada aš einu ir nusikapoju visas galūnes, pasilikdama „maudymuko“ kontūrų figūrą, jei kas pritaria tokiai tvarkai.

Pritariu tiems, kurie nelenda į kitas tradicijas su patarimais. Mes gimėm čia. Vadinasi, kažkas taip norėjo. Netikiu atsitiktinumais. Kažin, ar turiu teisę daryti tokias išvadas naudojantis gerbiamo, talentingo ir šviesaus žmogaus atminimu, bet net amžiną atilsį Jurga Ivanauskaitė prieš mirtį grįžo į Krikščionybę, meldė dievą ir tapė angelus. Tibetas ir lamos liko toli. Neišsižadėjo ji jų, aišku, kad ne. Tačiau kažkas, matyt, yra, kas daro mus Krikščionimis iš prigimties. Ir jei esam čia, darykim taip, kad aplinkiniams būtų taip pat gera, kaip ir mums. Jei vyriškis patenkintas, matydamas tvarkingą, dailią moterį – tai puiku. Jis jai atsidėkos gražiu komplimentu ir pabendravęs supras, jog ji – įdomi asmenybė. Jei nesupras – nueis savais keliais, nieko neįskaudindamas ir pats nelikdamas nusivylęs.

Noriu pabaigti linksma gaida, nes pabaiga yra fantastiškas dalykas. Omne principium grave est, bet pabaiga apvainikuoja darbą. Ir dar: kiekviena pabaiga yra kažko nauja pradžia. Taigi, ar būtų tokių dainų, kaip Bryan Adams „Please Forgive Me“, jei moteris nebūtų moterimi? (neatsakinėkite, nes klausimas retorinis it iš retorikos pradžiamokslio). Ar bučiuotų vyrai moterims rankas, jei prie mūsų nesijaustų ramūs ir laimingi? Vyrai. Galų gale paklausykit Umberto Tozzi dainos „Gloria“. Apvainikuos visą mano rašliavą. Jei kas nesidomi senu itališku popsu, pasakysiu, jog jis suokia apie moterį Gloriją (o gal tai odė šlovei, nesigilinu per daug (aut. past. Gloria – 1. šlovė (it.), 2. moters vardas (it.), kuri jam viskas:

Gloria, manchi come l‘aria, manchi come sale,
manchi piu del sole!
(vert. Glorija, man tavęs trūksta kaip oro,
trūksta kaip druskos, ir dar labiau nei saulės! (it.)


Authorship by Aida Kentraite.
All rights preserved by myself.


Literatūra intuityviai išplaukė, bet jei jau reikalaujate:

Betty Friedan „The Feminine Mystique“
Indra Devi „Joga“
Filmai:
„The Boy in the Striped Pyjamas“
„Deep Throat“
„Far from Heaven“
„Man in a Grey Flannel Suit“
„The Life of David Gale“
Dainos:
Bryan Adams „Please Forgive Me“
Umberto Tozzi „Gloria“
Giana Nannini „Meravigliosa Creatura“

p. s. Norėjau tik komentarą prie draugės esė parašyt, o va kas gavosi...