Tyla

Kada visa tai prasidėjo? Kada prasidėjo mano dvejonės? Ta dieną kai sutikau ją? Tada kai pamačiau jos akis ir, pažvelgęs į jas, įsipainiojau kaip neatsargus drugelis į vorės paspęstus spastus? Tada kai vaikščiodamas ežero pakrantėje ir jausdamas jos buvimą tarsi netyčia paėmiau jos delniuką į savąją ranką? Tada kada mūsų lūpos susilietė švelniame bučinyje?  Ne, matomai viskas prasidėjo žymiai seniau -  taip seniai, kad jau net atsekti darosi sunku. Gyvenimas, jis labai keistas. Labai. Atrodo ko būtų galima norėti iš jo, ko galima trokšti kai jau pasiekta tiek nemažai, kai aplinka supanti mane tenkintų, rodos, bet kurį kitą žmogų... Žmogų... O gal aš ne žmogus? Gal aš kažkas, kas pasmerktas amžinoms paieškoms, be galo klajot per pasaulį ir ieškot tai ko nėra pametęs? Aš negaliu atsakyt į šiuos klausimus, tiesiog negaliu...
Gyvenimas - tai kaip teatro scena. Tik juokingiausia yra tai, kad pagrindinis žiūrovas joje esu aš pats. Karts nuo karto aš įsileidžiu kokį žmogų, jis ateina, pabūna kurį laiką ir dingsta, tiesiog išeina neatsigreždamas ir nesigailėdamas to. Kodėl? Kodėl? Daug klausimų, mažai atsakymų. Bet kam jų reik, tų pateisinimų viso ko kas vyksta aplink? Gal geriau negalvoti ir tiesiog plaukti per gyvenimą niekad neatsigrežiant į tai ka darau, į tai kas praplaukia pro šalį? Gal taip būtų lengviau? Gal?
Šiandien žvarbus rudens vakaras, gal net ne vakaras, o jau beprasidedanti naktis. Guliu lovoje, kambario erdvę lieja paleista Wagnerio opera,  mano nuotaika tokia pat vėjuota kaip ir oras už lango. Mintys skrajoja nuo pačių auksčiausių materijų iki visiškai žemų, kūniškų dalykų. Ir atrodo visas laikas jau priklauso tik man pačiam. Laikas gyventi, laikas svajoti, laikas dvejoti ir laikas eiti į ten, iš kur nebegrįžtama. Muzika, jos garsai lieja mane. Kažkada klasika jaudino mane, dabar gi tai tik fonas... Fonas manosioms mintims.
Žvilgsnis vis krenta i šalia manęs gulintį telefoną. Gal jau šimtąjį ar dušimtąjį kartą. Tyla iš jo, visiška, šalta... Keistas derinys – skambanti opera, jos fantastiška muzika, ir ta tyla. Žudanti, kankinanti, savotiškai verčianti  niekais visą muzikos nešamą ramybę. Širdis laiks nuo laiko suspurda pažvelgus į ekraną – gal bus bent palaimingoji žinutės ikonėlė. Bet ne, nėra... Tyla. Tyla... Tylim abu. Aš. Ji. Kas tai – principai? Ar, vis tik, vieno iš mūsų nenoras būti kartu? O gal tai  tiesiog abiejų laukimas? Laukimas kažko, neaišku visiškai ko. Kas atsakysi į šiuos klausimus? Kas? Sunku šitaip laukti. Atrodo, galėčiau paimti ir paskambinti. Bet neramu. Negaliu. Tylim abu. Tą kartą, palikę lietų ežero karntinėje ir paskendę žvakių atspindžių jaukume mano namuose, mes daug kalbėjom, apie mus, mūsų pojūčius, mintis, troškimus. Jie ir skirtingi, ir vienodi. Nenusakoma trauka sujungė mūsų mintis, sielas, kūnus. Tačiau riba – ji taip pat yra. Ir jos niekur nepašalinsi. Bent jau ne vienu rankos mostelėjimu. Bent jau ne dabar... Ir tai taip pat tylos priežastis. Tai žinau tikrai.
Moterys mūsų širdyse užima ypatingą vietą. Ne visos, žinoma. Juk ir mes joms ne visi esam priimtini ir norimi. Tos merginos, kurios susišaukia su mūsų vidinėmis nuostatomis, poreikiais, jos mums kažką ir reiškia. Vienos tiesiog yra, mes jas matom, bet nereaguojam į jas. Kitos gali būti mūsų geriausiomis draugėmis, nors čia daugelis pasakytų – vyras ir moteris negali būti TIK draugais. Ir yra merginos, kurios tiesiog įeina į pačias giliausias mūsų širdžių kerteles. Ir tada mes jau tampame ne vien savo valdovai. Mes imam dovanoti save. Dovanoti toms merginoms. Ji yra būtent tokia. Man ji - būtent ta mergina, kurios negalėčiau pavadinti eiline. Supratau tai iš pirmojo žvilgsnio. Kažkas manyje varpo dužiais atsiliepė į tai ką aš radau, į jos visumą – grožį, protą, mintis, jausmus. Ne, ji tikrai ne be priekaištų. Savotiškai jos prigimties nulemta, kad ji visą gyvenimą bus rinkimosi stadijoje. Pasirinkimo bus tiek, kad ji jame skes nežinodama kaip ir ka daryt. Ir tai sąlygoja jos savotišką šaltumą. Bet šaltumas išorinis. Jaučiu tai. Viduje ji tiesiog maža mergaitė, galvojanti, kad žino ko nori, ir to siekianti. Tai natūralu iš jos pusės, bet visa tai turi ir daug BET. Gyvenimas gyvenimas gyvenimas, jis keistas, nenuspėjamas. Ji dar nespėjo pilnai susipažinti su jo vingrybėmis, su tuo, kad gyvenime nėra viskas tik balta arba tik juoda. Jos mintys dabar yra tiesiog pajungtos aklam tikėjimui – gyvenime viskas turi būti aišku ir sudėliota į lentynas. Taip nebūną, kad ir kiek mes to norėtume. Kartais likimas iškrečia tokius pokštus su mumis, kad visi mūsų planai dužta tarsi laivai į jūros rifus. Ir su tuo neįmanoma kovot. Tiesiog reik išmokti prisitaikyti, išmokti ieškoti kelių... Ir tam pajust reikia laiko. Reikia. Jai tik dvidešimt. Mažai. Labai mažai. Todėl gyvenimo nepažinimas ir yra didžiausias  jos minusas, lemiantis požiūrį į mane. Viskas arba nieko  Šis mastymas ją ir stabdo. Greičiausiai. Aš taip spėju. Todėl ir yra ta tyla tarp mūsų. Todėl tyli ji, tyliu ir aš. Ir greičiausiai ši tyla mane žudo labiau nei ją, kad ir kaip norėtūsi, kad aš klysčiau, kad ir kaip trokščiau, jog tyla kankina ją ne mažiau nei mane.