Ten už upės (tęsinys)

Per žiemą vakarais mokytojas vis pas Bronelę. Moko skambinti gitara.  Užsiėmimas ilgas ir nuobodus, bet jiems smagu. Buvo juoko, kol ji išmoko išlaikyti gitarą taip, kad nenuslystų nuo kelių ir kol priprato ne taip stipriai tampyti stygas. Kai reikėjo viena ranka liesti stygas, o antra spausti jas prie „ladų“, jai maišėsi viskas kartu. Atrodė, kad per trumpi pirštai ir dėl to ji niekada neišmoks groti. Per dideles pastangas ir norą viskas ėjo tik geryn.  Po kelių savaičių triūso mokytojas jau turėjo už ką ją pagirti.
- Tu mane stebini, - sakė jis nė kiek nemeluodamas, - nors nė trupučio neabejojau, kad išmoksi, bet kad taip seksis, nesitikėjau. Pasirodo, kad tu turi gerą klausą ir esi gabi muzikai, - gyrė jis Bronelę. - Ir iš vis, net nežinau kaip tai paaiškinti. Kuo toliau, tuo labiau tu man patinki, - dar pridūrė, stebėdamas, kokį įspūdį padarys tie jo žodžiai.
- Ar tai blogai? - nuoširdžiai nustebo Bronelė, - jūs man visą laiką patikot ir nieko...
- Tikrai? - mokytojui buvo juoko, - tai pasirodo, mes ne šiaip sau draugaujam, bet dar ir patinkam vienas kitam, o tai jau šį tą reiškia... - šnekėjo jis linksmai ir juokėsi. - Gal tai ir yra mūsų meilės pradžia? Gal taip likimas mus po truputį ruošia bendram gyvenimo keliui? Ar tau taip neatrodo?
- Niekas po šiai dienai nežino, ką kuriam likimas ruošia. Kaip begalvotum, kaip benorėtum, o padarysi tik taip, kaip likimas skirs, - samprotavo Bronelė, tačiau mokytojas Tomas nenorėjo sutikti.
- Vis tik pats žmogus turi prisidėti prie savo ateities kūrimo. Negalima atsiduot vien likimo valiai. Svarbu turėt tikslą ir atkakliai jo siekti. Aš, pavyzdžiui, tik savo jėgomis jaučiuosi gyvenime šio to pasiekęs. Niekas man nepadėjo. Šiandien turiu mėgstamą darbą, bet žinau, kad to per maža, kad ateityje iš manęs bus pareikalauta daugiau. Ateis laikai, kai tokio išsilavinimo bus maža, reikės aukštojo. Štai ir spręsk: arba visomis išgalėmis siek mokslo - ir tada turėsi vienokį likimą, o jei nuleisi rankas - sulauksi kitokio. Aš pasirengęs ir toliau siekti savo tikslo.
- O aš tikiu likimu ir negaliu juo skųstis, nors jokio tikslo nesiekiu, - priešinosi Bronelė. - Buvau pasirengusi išeit tarnaut pas ūkininkus, bet likimas lėmė tuos kursus. Dabar turiu neblogą darbą, o jei to darbo neliktų, tai moku siūti. Ar čia ne likimas? Jei likimas ir toliau man nesiųs didelių bėdų, tada nepražūsiu.
- Matai, tau pačiai nereikėjo nieko siekti. Tavo likimą už tave kūrė seserys. Tu, galima sakyt, kaip ir neturi savo likimo. Amatas ir tas darbas, kur dabar turi, tai tavo sesrų nuopelnas, o aš neturiu, kas manimi rūpinasi. Už tai pats sprendžiu, kaip man gyventi. Man jau dvidešimt trys, laikas būtų ir apie šeimą pagalvoti, bet kol nebaigsiu aukštojo, nemanau kurti šeimos. Metus kitus padirbsiu, užsidirbsiu tada bandysiu ar į „neakivaizdinį“, ar į  „dieninį“. Ar palauksi manęs, Bronele, tuos kelis metelius? - šypsodamasis Tomas paėmė ją už rankos.
- Kažin kiek šitas viskas gali užtrukti? Jeigu labai ilgai, tai aš per tą laiką liksiu senmergė. Ir tada ne tik jūs, bet ir niekas į mane nebežiūrės, - juokėsi Bronelė.
- O jeigu taip rimtai susitartume? Ką? - sunku buvo suprasti kiek rimtas buvo šis pasiūlymas. - Bet kad tavimi nelabai gali pasitikėt. Pasiūs likimas kokį jaunikį - ir ištekėsi.
- Greičiau jau jūs susirasit kokią mokintą gražią panelę. Tokią kaip Ievą, - nenusileido Bronelė.
- Ar gailėtumei?
- Neverkčiau. Vis tiek jūs ne man.
- Kodėl, - nustebo mokytojas Tomas.
- Ar aš nežinau, kokia esu prastuolė. Jums ne tokios reikia. Susirasit pagal save, o aš lauksiu man skirto. Šiokios tokios susiranda sau vaikinus, man irgi duos Dievas kokį bernelį. Neliksiu netekėjusi.
- Ir tu taip paprastai, šaltai gali šnekėt apie tokius dalykus? - net pasipiktino Tomas. - Man vien nuo tokios tavo kalbos darosi apmaudu, o ką jau bekalbėt, jeigu pamatyčiau ištekant už kito. Labai pergyvenčiau.
- Neteks pergyventi. Niekas manęs taip greitai nepagriebs.
- Kad tau atsiras jaunikaitis, aš nė kiek neabejoju, bet kuo aš tau blogas, tai negaliu suprast.
- Niekas nesako, kad blogas. Tik man per geras...
- Geriau sakyk teisybę. Nenori tu manęs, nors ir sakai, kad patinku. Greičiau jau aš tau per prastas nei per geras. Neveltui ir patarlėje sakoma „giria - kitam skiria“.
- Kas iš to. Kad ir kaip norėčiau, - tvirtino savo Bronelė, - jūs turit tikslų, o aš - kaip Dievas duos. Už draugystę tai dėkui ir už gitarą. Kai išmoksiu, tai skambinsiu ir jus prisiminsiu.
- Ką tu čia apie mane kaip apie mirusį? Aš dar gyvas ir sveikas, o svarbiausia galiu blaiviai mąstyt. Štai dabar ir galvoju, - pasakė jis trumpai patylėjęs, - jeigu sieksiu mokslo, galiu netekti tavęs. O be tavęs, ko verti ir tie mokslai? Aš vistiek neturėsiu ramybės tave praradęs. Ot ir žinok dabar, žmogau, kaip padaryt, kad ir avis būtų sveika ir vilkas sotus. Ką tu patarsi man, Bronele?
- Aš tai kalbu rimtai, o jūs vis su juokeliais.
- Visai nenusiteikęs juokauti. Prisipažinsiu, aš apie tai labai dažnai ir daug galvoju, bet nieko negaliu spręsti, kol nežinau, ką tu manai, ką tu man jauti.
- Man vis atrodo, kad jūs juokaujat, na, o jeigu rimtai, - vis dar nelabai tikėdama Tomo žodžiais, po ilgos pauzės nedrąsiai ištarė Bronelė. - Jeigu rimtai, tai aš galiu laukti kiek tik reikės, - ištarė ji tyliai ir nuleido galvą.
- Tikrai? - nudžiugęs ir kartu nustebęs dar pasitikslino mokytojas.
- Žinoma galiu ir prisiekt, jeigu tiktai jūs to norit.
- Tu net neįsivaizduoji, mergele, ką man reiškia tokie tavo žodžiai, - apkabino Bronelę, - man tai vis tiek lyg būtum pasakiusi, kad myli.  O gal iš tikrųjų myli, jei taip kalbi? Jeigu taip, tai laikas ir tau žinot, kad ir aš nė kiek nemažiau myliu tave. Vis galvoju apie mudu, svarstau, ką daryti, kaip rinktis, bet dabar galvosim ir spręsim kartu. Kaip nuspręsim, taip ir padarysim. Kursim abu bendrą likimą.
Nuo tokių jo žodžių net svaigo mergaitės galva.
- O gal aš apsirinku? Gal paskubėjau taip įvertinti tavo pasakytus žodžius? Būk gera, patvirtink mano nuojautą, pasakyk, ištark, kad myli mane. Noriu išgirsti tuos žodžius iš tavo lūpų. Neversk abejoti, prašau...
Bronelė kaip devintam danguj. Ji pačioje laimės viršūnėje. Toks gražuolis, geras ir mielas, mokintas, apie kurį ji nedrąsiai galėjo pasvajoti, šiandien prisipažįsta, kad ją myli ir siekia jos meilės. Norėtųsi šaukt visam pasauliui, visam miesteliui apie savo laimę, tačiau „ myliu“ ištarė taip tyliai, kad jis vos išgirdo. Bet ir to užteko. Jis matė, kaip ji jaudinasi ir puikiai suprato jos dabartinę būseną. Juk kad ir jam pačiam, vyrui ir tai ilgokai trūko  drąsos prisipažinti. Vis delsė, laukė progos, kad galėtų apie tai prabilti, o dabar jau viskas išsisprendė. Jis nieko daugiau nenorėjo, kaip tik išgirsti tokį atsakymą ir dabar džiaugėsi nė kiek ne mažiau negu Bronelė.
Jis glostė jos plaukus, glaudė prie krūtinės, bučiavo lūpas, akis, rankas, o ji kaip sapne užmerkusi akis tirpo jo glėbyje vis netikėdama, kad viskas vyksta tikrovėje, vis bijodama prabusti.
- Dabar, kai mes mylime vienas kitą, mums atsiveria visai kitas, naujas daug gražesnis gyvenimas, - išgirdo ji prie smilkinio jo tariamus žodžius ir lyg prasiblaivė. - Mes turėsim bendrą gyvenimo tikslą. Gyvensime tiesiog vienas dėl kito. Pagal galimybes tenkinsime vienas kito norus, stengimės vienas kitą kuo nors pradžiuginti, dažnai susitiksim, matysimės, bendrausim. Tai bus lyg mūsų meilės patvarumo išbandymas. Visus rūpesčius, visas problemas atidėsim vėlesniam laikui, tegu mums dabar niekas daugiau nerūpi - vien tik mūsų meilė. Kartu švęsime visas šventes, atlaidus, gimtadienius. Kurį laiką pagyvensime su šia diena. Ar tu girdi, Bronele? Ar pritari man?
- Žinoma. Su jumis kartu man bus visada gera, - glaudėsi prie jo Bronelė. - Nieko daugiau nenoriu, kaip dažniau jus matyti. Kiekvieną vakarą vis laukiu ir vis abejoju,  ateis ar ne? Kai ateinat, džiaugiuosi, kai nesulaukiu, liūdžiu. Tada laukiu kito vakaro. Tai tur būt dėl to, kad labai jus myliu.
- Ačiū tau, Bronele, už tavo meilę, - dėkojo Tomas vėl ir vėl ją bučiuodamas. - Matysi, aš viską darysiu taip, kad tik tu būtum laiminga. Tu įsitikinsi, aš laikausi savo žodžio. Aš uždirbu neblogai. Nusipirksim mes tą siuvimo mašiną, nereikės tau taip taupyti. Turėsi ir laikroduką dar geresnį už Ievos ir šiaip padėsiu. Tu tik sakyk, ko tau reikia. Padėti tau man bus vienas malonumas. Nuo šiol aš tavimi pasirūpinsiu ir paglobosiu. Gali patikėti.
- Bet kad visai nebereikia manimi rūpintis. Aš jau dirbu. O kiek gi man reikia?
  Šis jų meilės vakaras užsitęsė labai ilgai. Jie išsiskyrė tik tada, kada Bronelei reikėjo eiti į darbą, o kai namo parėjo mokytojas Tomas, sargas jau kūreno mokyklos krosnis.

Jau visas miestelis ūžia apie Bronelės su mokytoju draugystę, o jau senės, kuriom daugiausia reikėjo apie tai žinoti, iš dyvų neišeina. Kad anom dukrom gerai ištekėti padėjo motina, tai nėra jokių abejonių, bet kad šita be jokios pagalbos, ko gero gaus už visas geriau - net mokytoją. Jos negalėjo patikėti. Pasirodo, kad ne vien tik mokytojas ją lanko... Dar iš kaimo atvažiuoja ir šaunus ūkininkaitis. Žiūrėk, sekmadieniais ir stovi gražus arklys pas Bronelę kieme, o jie abu eina į bažnyčią ir pareina kartu.
„ Čia tai jau visai nebeaišku. Negi ir jam Bronelė rūpi? Na, bet visos tos draugystės tai ne vedybos, bus matyt, kas bus toliau. Visko dar gali būti. Iš tų dviejų pagaliau ir nė vieno gali nelikti“, - viliasi jos ir su didžiausiu dėmesiu laukia tolimesnių įvykių.
  Ir tikrai. Per žiemą ne kartą ir ne du buvo atvažiavęs Petras. Kol dar ji nežinojo, kad ją myli mokytojas, ko nelabai ir tikėjosi, jai malonu buvo ir Petro dėmesys ir, kai viduriniosios sesers Kastutės ji buvo paprašyta su Petru pakrikštyti dukrytę, Bronelė mielai sutiko.
  Mergytę pakrikštyti buvo nuspręsta per Velykas. Bronelė ruošėsi be jokio ūpo, tik tiek, kad buvo anksčiau pasižadėjusi. Geriau jau būtų buvę šventes praleisti su Tomu. Ką padarysi? Dabar jau neišeina atsisakyt.
Prašyti Bronelę į kūmus su Petru sugalvojo sesuo  Anė. Ji matė, kaip jam Bronelė patinka ir nusprendė, kad ši proga padės jiems labiau suartėti. Pasitarusos seserys taip ir padarė.
„ Dar ne viskas, kad Bronelė išmoko siūti ir turi darbą. Praeis meteliai, kiti ir ateis laikas ištekėt . Dabar jau pats metas po truputį dairytis tinkamo jaunikio. Pasiturinčio ūkininko sūnus, vienas pas tėvus, išvaizdus, padorus, darbštus, nei geria, nei rūko - ko daugiau reikia? Kad tik jam patiktų Bronelė. Būtų puiki pora ir geras gyvenimas“ - tarėsi  seserys.
Tačiau per krikštynų pobūvį jie ne tik kad nesuartėjo, bet atvikščiai - nutolo vienas nuo kito. Nežiūrint į tai, kad Petras nėrėsi iš kailio, norėdamas įsiteikti Bronelei, ji buvo viskam abejinga, kažkokia nelinksma, tyli, susimąsčiusi. Visai ne tokia, kaip per Kalėdas. Ji nereagavo į jo dėmesį, mažai klausėsi, ką jis šneka.  Ji visą laiką galvojo, ką šiuo metu veikia Tomas ir visa širdimi troško būti su juo.  Tik tada, kai paryčiais prieš darbą Petras parvežė ją namo, ji pasistengė būti malonesnė. Padėkojo už parvežimą, už praleistą drauge vakarą, dar kartą už kūmo dovaną ir jie atsisveikino.
- Kada galiu atvažiuot parsivežt? - atgavęs pasitikėjimą paklausė Petras, kai ją palydėjo iki durų. -  Aš atlėksiu.
Bet Bronelė ir vėl jį nuliūdino:
- Tai kad aš niekur nevažiuosiu.
- Nevažiuosi antrai dienai? - negalėjo patikėti Petras. - Kodėl?
- Darbe iki pietų, o paskui teks ar neteks kiek užmigti, tada vėl naktis be miego. Neištversiu.
- Nemaniau, kad taip bus, - labai nusivylęs, trumpai patylėjęs pasakė jis. - Jeigu taip, tai ir man vienam nebus, kas ten veikia. Kokios ten krikštynos, jei nebus už stalo abiejų kūmų? Lik sveika, -dar kartą atsisveikino ir stiprokai trinktelėjęs durims, išėjo.
  Ilgam...