*Dainininkas+dirigentas=meilė* [dedikuoju visiems, su kuriais dainuoju operos ir baleto teatre]

Dainininkas yra it didelis dulkių siurblys,
Jam pažvelgus į natas, jos ima ir sušoka ant jo balso stygų.
Dainininko mintis nutipena nervų galūnėmis iki jo stygų,
Ten, radęs natas, ima jas šokdinti,
O mūsų, paprastų klausytojų ausis, pasiekia neišdildomo grožio garsai,
Kurie atplasnoja it mažos sparnuotos violančelės.

Dirigentas, kaip milžiniška, kraujo pripumpuota marionetė,
Yra tampomas nematomų vorų gijų.
Plasnoja jis erdvėje, kelia lengvai savo rankas.
O, kokia jėga!
Vargšai vorai, prakaituoja, vos laikosi savo plonomis plaukuotomis kojelėmis.

O kas yra meilė?
Tai mažas stiklinis nykštukas, kuris sėdi širdyje
Ir karts nuo karto ją padaužo, kartais paglosto.
Kartais jis pradeda dainuoti, kartais diriguoti,
Kai per patefoną visu garsumu užsileidžia
J. S. Bach'o Tokatą ir Fugą vargonams, d-moll.
Aš myliu šį nykštuką, nes kartais, naktimis,
Jis išlenda ir užšoka man ant kojų pirštų ir kad šoka stepą, kad šoka....