Ten už upės (tęsinys)

Tuojau po Naujų metų likvidavosi ir užsidarė miestelio pieninė.  Vietoje jos, tose pačiose patalpose buvo įsteigtas pieno nugriebimo punktas, o Bronelė pakviesta dirbti vedėja. Mergaitė džiaugiasi ir atsidžiaugti negali: „ Kaip pravertė tie kursai  ir dar taip greitai. Dabar jau turėsiu darbą, kas mėnėsį gausiu atlyginimą, tegul ir nelabai didelį, bet savo uždirbtą.  Taupiau gyvendama, per metus kitus sutaupysiu ir siuvamai mašinai nusipirkti.  Jeigu šito darbo netekčiau, galėčiau siūti. Dabar būsiu savarankiška, nebereikės žiūrėti iš seserų“.
Bronelė truputį jaudinasi:
- Kažin kaip seksis? Atrodo viską prisimenu, be to yra ir užrašai, tačiau vistiek neramu.
Mokytojas Tomas ją ramina:
- Nesirūpink taip labai, viskas bus gerai, pamatysi. Juk turi būti kada nors pirmas kartas. Praeis kokia diena kita ir pati juoksiesi iš savęs, kad taip jaudinaisi. Kai susitiksim po kokios savaitės, jau visai kitaip kalbėsi.
  Tomas ir Bronelė linksmai sutiko Naujuosius metus vakarėlyje, daug šoko. Sveikindamas su Naujaisiais, Tomas pirmą kartą ją pabučiavo, o pasibaigus šokiams, parlydėjo namo. Tomui dabar žiemos atostogos iki Trijų Karalių. Jis turi daug laisvo laiko ir vakarais lanko Bronelę.
Pirmą jos darbo dieną Tomas atėjo su gitara, atsinešė butelaitį vyno ir dėželę saldainių.
- Na, kaip tau sekėsi? - buvo linksmas. - Atėjau pasveikinti. Reikia gi tokią dieną kaip nors atšvęsti, kaip manai?
- Ačiū, sekėsi visai neblogai. Viską dariau kaip per pamoką ir, atrodo, padariau gerai, - atsakė laiminga Bronelė. - Man atrodo, kad rytoj viską galėsiu padaryt daug greičiau.
- Na, ar aš nesakiau? Sunkiausia jau praeityje. Baimė įveikta. Ryt ir poryt bus tik lenviau ir lengviau. Nebūtina skubėti, nes beskubėdama gali suklysti ir apsijuokti.
- Nesinori ilgai trukdyti žmonių. Visi skuba, kad tik greičiau. Su tokiu nepasitikėjimu stebi, kaip dirbu, kad nori nenori turi skubėti.
Jie išgėrė po stiklelį vyno, užkando saldainiais.
- Tai ką planuoji pirkti už pirmą algą? - juokais paklausė mokytojas Tomas. - Ar jau esi sugalvojusi?
- Taip, esu, - visai rimtai atsakė Bronelė. - Jeigu tik pavyks sutaupyti per žiemą, tai vasarai norėčiau nusipirkti laikroduką  kaip Ievos, o paskui tai jau, dievaži, nieko, tik taupysiu siuvimo mašinai. Kam reikėjo mokintis, jei nebus su kuo siūti?
- Jeigu taip, tai dar negreitai man pasiūsi marškinius, - juokėsi toliau mokytojas. - Bet niekis, aš palauksiu, turiu dar kuo nešioti. O gal nė nemoki? Gal tik moteriškus moki siūti?
- Ir dar kaip moku, - paprieštaravo Bronelė. - Kilputes gražiausiai už visas apsiūdavau. Kiek kartų prieš visas siuvėja mane gyrė. Kad būtų mašina, kaip mat pasiūčiau, - juokėsi ir Bronelė. - O dabar paskambinkit ką nors. Taip norėčiau pasiklausyti, seniai begirdėjau.
- Būtinai. Malonu, kai yra kas tavęs klausosi, o ypač tu. Tau skambinti man niekada nenusibostų.
- O man klausytis. Papasakokit, kaip jūs išmokot? Ar tai labai sunku?
- Nelengva, bet nieko neįmanomo nėra. Reikia tik noro ir kantrybės Jei nori, aš ir tave išmokysiu, - pasisiūlė Tomas.
- Labai norėčiau, užsidegė Bronelė ir čia pat suabejojo, - bet tai tur būt ne man. Man gal ir užtektų noro bei kantrybės, tik kažin ar jums užteks kantrybės mane mokyti?
- Būtinai pabandysim. Vakarais laisvi, taigi per žiemą mudu ir pasidarbuosim. Aš net neabejoju, kad tau pavyks, - drąsino ją mokytojas.
  Jis išėjo, o gitarą paliko ir Bronelė, padabinusi ją rožiniu kaspinu, pakabino ant sienos.
Kai per Tris Karalius užvažiavo Petras, tai tuoj atkreipė dėmesį. Jis pasirodė iš ryto, kai Bronelė buvo pasirengusi į bažnyčią, bet iki mišių dar buvo laiko, todėl jis ir užsuko.
- Čia tau kažką įdėjo teta Anė, - įnešė jis pintą krepšį užrištą balta skarele. - O čia nuo manęs lauktuvių, - pastatė ant stalo nedidelį krepšelį su obuoliais. - Gal nepasididžiuosi, paragausi? Dabar jie jau skanūs.
- Vaje, kaip ačiū, - nustebo ir apsidžiaugė Bronelė, - tokiu metu obuoliai ir dar tokie gražūs. Net gaila bus juos valgyti.
- Turim sode tokią vieną obelį. Laiku nuskinti ir tinkamai sudėti rūsyje, išsilaiko net iki Velykų. Šią vasarą nelebai užderėjo ir dabar jau baigiasi. Moki skambint? - staiga susidomėjo, pamatęs ant sienos gitarą.
- Ne, - pasijuto lyg užklupta Bronelė, - tik mokinuosi.
- O kas mokina? - tarp kitko dar paklausė.
- Mūsų mokytojas labai gražiai skambina, žadėjo ir mane pamokint, - teko prisipažinti jam.
- Štai kaip, - trumpai patylėjęs jis lyg sau ištarė, - kai išmoksi, gal ir man kada nors paskambinsi? Norėčiau pasiklausyti.
- Gal išgerkim arbatos? - pasiūlė pasijutusi lyg sugauta Bronelė, - aš tuoj užkaisiu, - bet Petras atsisakė:
- Gal geriau, kai pareisim iš bažnyčios. Dabar nebėra kada, į mišias pavėluosim.
Petras uždengė arklį gunia, padavė šieno, Bronelė užrakino duris ir abu išėjo. Po pamaldų dar pasivaikščiojo po miestelį, bet tik trumpai. Spaudė šaltukas, pakilo vėjas, ėmė šalti rankos ir kojos, o dar ir pradėjo snigti.  Todėl jie nesidairydami parskubėjo namo.
  Kaip miela prikūrentoje patalpoje, kai už lango spaudžia šaltis ir pasiūtpolkę šoka sausos baltos snaigės, kad net dangus su žeme maišosi. Kol Petras šildėsi rankas prie šilto mūrelio, Bronelė užtiesė stalą balta staltiese, išvirė žemuogių lapelių arbatos, padėjo sūrio ir sviesto. Jie valgė ir šnekučiavosi.
- Na, papasakok, kaip sutikai Naujus Metus? - klausinėjo Petras
- Kaip ir sakiau, buvau vakarėlyje, buvo daug janimo iš miestelio ir iš aplinkinių kaimų Daug šokom, dainavom. Jau švito, kai parėjom į namus, - atsakinėjo Bronelė.  - O kaip tau sekėsi vestuvėse?
- Neklausk. Tos pusbrolio vestuvės vos nevirto ir mano vestuvėmis. Pasirodo, kad iš anksto buvo sugalvota, piršti man mano pamergę, - pasakojo apie save ir Petras.  - Mergaitė visai nieko, bet apie vedybas aš dar negalvoju, o be to man jau kita rūpi...
- Ar aš nesakiau, kad bus linksma vestuvėsė? - prisiminė Bronelė. - Net piršlybos? Turėjo būti įdomu.
- Kur jau ten, - numojo ranka Petras. - Prisipažinsiu, man tai buvo labai netikėta. Tik sugadino nuotaiką. Būtų buvę kur kas įdomiau šiaip susipažinti, negu iš anksto būti žinomam, apšnekėtam, nužiūrėtam. Viską sugadino tos piršlybos.
- O kaip pamergė? - paklausė Bronelė. - Tikriausiai tas reikalas buvo sumanytas ne be jos žinios.
- Nežinau. Niekuo neišsidavė, bet vistiek mačiau, kad ne kaip jautėsi. Abiem sugadino nuotaiką tos kvailos piršlybos, kas tiesa tai tiesa. Girdėjau, kad tu jau dirbi? Kaip sekasi?
- Jau greit bus savaitė. Nieko, tik labai anksti reikia keltis, negaliu priprasti. Naktimis nemiegu, bijau pramigti.
- Dieną gali pamiegot, niekas netrukdo.
- Dieną kažkaip neišeina. Iki dvyliktos būnu darbe, o parėjus vis atsiranda, kas veikti. Dabar ir dienos tokios trumpos.
- Na, kokie gi čia darbai tokiame ūkyje? Spėsi ir pailsėt ir darbus pasidaryt. Nemiegot negalima, grožiui kenkia.
- Pati žinau, bet taip rūpi, kad nė žadintuvu nepasitikiu.
- Tai tik iš pradžių taip. Praeis kiek laiko ir viskas susitupės. Prie visko galima priprasti.
- Ir aš manau, - pritarė, - kai siūt mokinausi, irgi taip pat buvo.
  Jie dar pasišnekėjo kokią valandą, dar išgėrė arbatos ir Petras prašneko apie namus.
- Kaip bebūtų smagu su tavim, bet ir namo metas. Reikia važiuot, kol nesutemo, o nesinori.  Malonu man būti su tavim. O tau kaip? Gal tik lauki, kad greičiau dingčiau iš akių.
- Kodėl taip sakai? - nesutiko Bronelė, - tu man labai laukiamas svečias. Kai tik būsi miestelyje, visada užeik. Tik lauktuvių nereikia. Tu man obuolių atvežei, o aš net neturiu ką tau padovanoti. Net nepatogu...
- Tu juk mane pavaišinai. Ko dar reikia? Kitą kartą atvažiuodamas atvešiu medaus Tik pasakyk, kokį labiau mėgsti. Ar išsuktą, ar su koriais? Medaus pas mus šiemet kaip niekada daug.
- Ačiū, bet gal nereikia, - padėkojo Bronelė, - bijau prasiskolinti, nenoriu būti skolinga.
- Na, aš didelių palūkanų nereikalausiu, gali būti rami. Retkarčiais pavaišinsi arbata ir užteks.
- Jeigu tik tiek...