Pradžioje pasigirsta Vinco Kudirkos tautiška giesmė:
Gramofonas akcentuoja:
Lietuva, Tėvynė. Iš praeities semia... Stiprybę.
Dirba... Naudai.
Tiesa... Dega.
Vardan Lietuvos.
Vėliau minios žmonių plūsta prie seimo išgirsti gerbiamo Kubiliaus ir šešianulininko Valinsko. Minioje išryškėja deganti tiesa, griūnanti valstybė, teisybės nebūtis. Minios šešėlyje, nešini istorijoje nerūdijančių ginklų, žengia didysis Vytautas, mažasis MAŽvydas, karalius Mindaugas, vis dar neužgęstantis R. Kalanta, sausio 13-osios didvyriai, ir gausus būrys tų, kurie niekada neliko abejingi; kurie gynė Trakų, Gedimino, Pilėnų ir kitas pilis; kurie stovėjo prie seimo dar tada, kai jo nebuvo; kurie laimėjo tai, ką mes drįstame vadinti L-i-e-t-u-v-a!
Šešėlių nefilmuoja kameros, televizorius rodo tik tai, kas dar neuždrausta. Kas naudinga mūsų vyriausiems. O jiems naudinga net krepšinio nerodyt, juk su tokiais mažais mokesčiais, kiekvienas galime įsigyti kabelinę... Ir mes per daug turtingi, reikia kelti kainas, reikia laikytis ekonominės dietos – juk artėja vasara, meskime svorį: kartu su kaimynais važiuosime prie baltojo paplūdimio, kur čeburekai kainuos 10 eurų. Šalti ir plastmasiniai. O karštas alus bus tiekiamas vietoj arbatos. Nemokamai. Kad daugiau niekas nestreikuotų ir sau ramiai sisiotų ir taip sūriuose bangose. Ach. Grįžkime prie žiemos, pasišildykime prie seimo.
Keista, bet man ne karšta. O tau?.. Nei kiaušiniai (su negimusiom gyvybėm ir atliekamais abortais), nei molotovo kokteiliai (mėtomi dėdės alkoholio rankomis), nei policijos guminės kulkos ir nuneštas šalimais ėjusio patrioto pirštas – nešildo. Visgi ir liemenuotų vyrų veiduose įžvelgiu nostalgija, jie nori prisidėti prie minios, tik bijo netekti darbo, kurio atlyginimas kol kas dar leidžia išgyventi. Taip, tik išgyventi. Tuo tarpu liaudis šaukia: „gėda, gėda, gėda“. Liaudis argumentuoja: „Kubilius, Valinskas“. Liaudis skundžiasi: „Gražinkite Lietuvą“. Liaudies nieks neklauso. „Liaudį palikime etnografijai“ – protingai pasakytų seimo narys. Vienas, pasivadinęs Zuoku, dar bando kalbėti su liaudimi, bet ir liaudis kalba tik kiaušiniais, nes nemato prasmės. Prasmės, kuri slepiasi piniguose... Seimo langų akys padailinamos euforijos šukėmis. Jie dūžta ir iš karto skelbia, kad reiks pora milijonų, už stiklą. Turbūt dės plastik-sidabrinius, neperšaunamus, nedūžtančius. Tokius, pro kuriuos nesimatys melo.
Vis dėlto tankų nebeprireikė. Dujos pakankamai užspaudė nosis, o kai kuriuos ir paguldė ligoninėn, kur tuoj reiks mokėt už deguonį. Seimas pasitenkino savo galia, savo fašizmu. Minia parašė peticija, vyriausybė sutaupė ruloną tualetinio. Net neskaitė, vis tiek skaitymas išeina iš mados. Išvis tuoj uždarys mokyklas, kad žmonės nesuprastų daugiau savo kiemo. O universitetams reikalingi tik pinigingi – protas šiandien nebe vertybė. Protas, padedamas vilties ir tikėjimo, sukūrė valstybę, Europos centrą, Marijos žemę. O dabar valstybės smegenys nežino, ar dar reikia kažką kurti. Geriau sugriaukime galimybes įgyti išsilavinimą, išmokti, užsidirbti, pragyventi ... Arūnas nuvažiuos į Ispaniją ir ten nudegs užpakalį. Grįžęs parodys visiems ir pasigirs, kad toks dailus įdegis. O gal po to ir susipras, kad Lietuva jau nebe žodis, o istorizmas. Bet tada jau bus per vėlu.
Paleckis, žiūrėdamas į krizės nukankintus žmones, paduoda į teismą Kubilių. Kubilius – paduoda Paleckį. Ir viskas lieka teismui, kur jau seniai nebeieškoma sąžinės. Kas laimės – nesvarbu, vis vien laimės neteisybė. Gerai kad nesu teisininkas. Nemėgstu būti melagis, už pinigus.
„Vagys, vagys... “. O plėšikai tyli, slepiasi savo išpuoštose bunkeriuose ir blizginasi batus. Tik Arūnas dar spėja pavalgyti kavinėje su Norvegijos atstovų. Turbūt pavaišino jį, iš tavo ar mano minimumo. Koks skirtumas. Vis tiek greitai kavinių paprastiems žmonėms nebus. Tik „dievai“ turės po vieną nuosavą, kad sveikai maitintųsi. Dėl Lietuvos ateities, žinoma.
Dujų bomba vėl užgniaužia kvapą. Mažėja deguonis, kuris irgi bus apmokestintas, tad kvėpuokim mažiau. Automobilius parduokim, nes seimūnams atsibodo važiuoti kartu su mumis. Turbūt jie įves įstatymą, sukurs dar vieną eismo juostą, specialiai tam, kad vyriausybėje nebūtų kamščių. O kamščių ten tikrai daug, viskas užkimšta, kad nieko nesimatytų. Ankščiau ar vėliau atsikimš. Tikiuosi.
Kyla trispalvė. Vyčio herbas slepiasi, nes jam gėda matyti, kaip vėliavos spalvos blunka. Ir čia nekoks fotografo triukas. Viskas tiesiai prieš apdumtas akis. Viskas kaip filmuose, tik filmuose garantuota laiminga pabaiga. O čia pabaigos nesimato. Ilgas metražas. Tik gyvenimas trumpas, visam jam pamatyti. Tiek daug pastangų kažkada įdėta tam, kad išvis turėtume rega. Kad turėtume klausą ir galėtume išgirsti meilę tėvynei... Dabar pasidžiaukime, jog ašaros dar nekainuoja. Ir garsiai neverkime – apmokestins! Viską. Kiekvieną žingsnį. Ir tavo ir mano. Turbūt trauksimės į Ispaniją, apelsinų Valinsko viloj skinti. Ir ten jis mokės iš Lietuvos biudžeto, juk jam irgi reikia vitaminų.
Juodieji tarnai atliko misija: šurmulys numalšintas. Šešėliai grįžo į praeitį. Liaudis paliko neteisybę, bet spėjo pasakyti, kad gėda. Kad vagys. Kad... Lietuva. Ar išgirdo, kas nors? Juk čia ne Hofo milijoniniai fejerverkai turėję matytis ir girdėtis 40-50 km spinduliu. Čia pigūs šūksniai, nuskambėję net prie Latvijoje esančios Lietuvos ambasados. Turbūt dar ir tolėliau. Bet svarbiausia, ar išgirdo tie, buvę už dūžtančių stiklų. Ar bent pabandė suprasti, kad ...
... Lietuva.