Iliuzionistai, arba „Kas atsitiko tą naktį Kazlų Rūdoje“ (pseudopatriotinė mistinė parodija)

Prieš mano akis, blyškioje neono šviesoje, spindėjo miestelio pasididžiavimas – moderniausias visoje Lietuvoje viadukas. Išmelžusi iš Europos Sąjungos keletą atliekamų milijardų jį prieš porą metų pastatydino tuometinė valdžia – traukiniu pervažiuotas tarybos nario sūnus iki kraštų pripildė kantrybės taurę, ir kažkam (pagaliau) neišlaikė nervai.

Visai smagu būna vėlais vakarais pasitrainioti aplink parką, užsukti į „Maksimą“, paskui iškilmingai pereiti šiuo inžinerijos stebuklu ir grįžti namolio. Geltonai oranžinis apšvietimas suteikia tą nepamirštamą vakarietišką atspalvį, dėl kurio čia jau susukti net keli pop žvaigždučių klipai, o šiltas, švelnus dizainas (iš toliau statinys atrodo lyg plastikinis), nors ir nekelia didelio pasitikėjimo, visgi džiugina akį.

Tą naktį manęs telaukė paprasta užduotis – vainikuoti ramų pasivaikščiojimą kertant geležinkelį. Kelionę norėjau pabaigti kuo greičiau (kad nesijaudintų namiškiai ir spėčiau per televizorių pažiūrėti vakarines žinias), todėl pasukau trinkelėmis grįstu takeliu, link viaduko. Rankoje gniaužiau nežinia kam šiomis nelietingomis pavasario dienomis reikalingą skėtį (kurį visuomet imu eidamas pasivaikščioti),  nuo švelnaus vėjelio šiugždėjo sutrinta džinsinė striukė. Pradėjau lipti laiptais.

Įveikęs pirmas dešimt skylėtų, švelniai girgždančių pakopų, pajutau, kad kažkas netvarkoj. Iš viršaus sklido gan nemalonūs garsai – buka popso melodija, girti riksmai, juokas ir nesuprantamos sapalionės.

Kas kėlė triukšmą, supratau tuoj pat. Aukščiausiame taške, laiptų aikštelėje, linksminosi tuzinas apsvaigusių ir pernelyg energingų paauglių; pamatę mane jie lyg pagal komandą išsirikiavo puslankiu, užtverdami kelią ir provokuodami neapgalvotiems veiksmams. Apžvelgiau veidus – kai kurie matyti, kiti gerai pažįstami (trys ar keturi atkakliai stengėsi nusukti akis), bet dauguma greičiausiai ne vietiniai. Pradėjau suprasti, kuo tai baigsis.

Tačiau surizikavau. Nusižiūrėjau platų tarpą tarp dviejų girčiausių pašlemėkų ir nėriau pro jį. Greitis buvo didokas, reakcijos nepakako, dėl to su vienu skaudžiai susitrenkiau pečiais, sukeldamas dūzgesio ir juoko bangą. To visiškai užteko. Išsilenkiau kito chuliganėlio, bandančio užstoti man kelią, ir paspartinau žingsnį.

– Ei, nelįskit, šitas mano – riktelėjo eilės viduryje stovėjęs stambus, žemas vaikigalis (matyt kažkoks vadeiva), ir išėjęs iš rikiuotės ėmė mane vytis. Kiek galima priartėjęs suvebleno: – Ė, grybe, stok. Stok sakau! Ė, tu ko nestoji, negi aš tau panašus į py...?

Dėl klausimo paskirties nekilo abejonių. Nusprendžiau laikytis tylėjimo taktikos (,o gal pavyks išsisukt?) ir nužingsniavau toliau. Bet vaikis, matyt, tikėjosi atsakymo. Be reikalo.
– Nu, šikniau, žinok, tu lavonas, – jis pastatė ant baltos viaduko dangos rankose laikytą alaus butelį, keliais šuoliais mane pasivijo ir smarkiai trinktelėjo per pakaušį. – Avine, girdi ar ne? Klausiu tavęs, ar aš tau panašus į py...?

Gera pradžia dar nereiškia, kad darbas bus atliktas, todėl praignoravau visus priešiškus veiksmus ir, kiek nešė kojos, pasileidau pirmyn. Pusė viaduko buvo įveikta, o toliau – plati gatvė, gal pavyks kaip nors pasislėpti...

Sakot, buvau kvailas, nes nestojau į atvirą kovą, kaip vyras prieš vyrą, ir neištaškiau agresoriaus? Cha cha. Gyvent aš dar noriu, o plikom rankom puolęs prieš dešimtį gatvės kumštynėse užgrūdintų „tyneidžerių“ vargu ar galėčiau tą norą įvykdyt. Muštis nemoku visiškai.

Greitai prie lenktynių prisidėjo dar keli paaugliai. Vienas mane aplenkė, iššoko prieš nosį ir pabandė užstoti kelią. Nepaisant girtumo, jį pajudinti nebuvo taip lengva.
– Tu, (toks ir anoks), girdi, ką aš tau sakau? – mušeika stvėrė mane už pečių, stumtelėjo link grotų tilto kraštuose, paskui prikišo artyn dvokiančią riebią marmūzę ir sušnypštė – Ar. Aš. Tau. Panašus. Į. Py...?
– Ne – burbtelėjau.
Jis nenorėjo patikėti.
– Ką sakai??? – perklausė.
– Ne. Tu man nepanašus į py... – (prisiverčiau pavartoti šį žodį, nes kitaip vaikis, ko gero, nesuprastų). – Atsiknisk.
– Och tu (ir vėl toks ir anoks), kiaušai dreba?!! – užriko agresorius ir mostelėjo, taikydamas į veidą. Nepataikė. Bet smūgis koja į saulės rezginį buvo taiklesnis, ir aš kurį laiką gaudžiau kvapą. Viskas. Dabar tai tikrai viskas.

Iš visų kompiuterio ir knygų atrofuoto kūno jėgų stumtelėjau prielipą. Prastokai išėjo, bet šioks toks atstumas tarp mudviejų atsirado. Greitai už lenktos rankenos griebiau ant žemės nukritusį skėtį ir ištiesiau, įremdamas galiuką dručkiui į kaktą. Jo akys tuoj pat suapvalėjo, veide sustingo nuostaba. Žinojau, ką jis matė. Tą patį, ką ir visi aplink besispiečiantys vaikigaliai, tą patį, ką įsivaizdavau aš – didelį, juodą nupjautvamzdį „remingtoną“, dvidešimties milimetrų kalibro kūnų darkymo mašiną, apdainuotą Holivudo ir prakeiktą Amerikos policijos. Pernelyg į detales nesigilinau – įspūdžiui sukelti pilnai pakako lenktos rankenos, poros pėdų vamzdžio ir gofruotos „pompos“. Pasigardžiavimui dar pridėjau nuo „triochlinejkės“ nusižiūrėtą šovinių dėtuvę – logikos trūksta, bet tegul suskiai žino, kad kulkų pakaks visiem.

– Taip, ožy neraliuotas, aš manau, kad tu pats tikriausias py..., taigi dabar greitai nešk iš čia savo riebią subinę, kad daugiau jos akyse nematyčiau – užblioviau aš. Skambėti turėjo efektingai, bet demonstratyvios mano agresijos auka stovėjo vietoje netekusi žado.
Akies krašteliu pastebėjau kažkokį judėjimą. Atsisukau pačiu laiku – vienas mušeika kaip tik apeidinėjo mane iš užnugario, norint apsiginti nuo jo tektų susiveikti antrą ginklą, o ilgų juodų daiktų aš daugiau neturėjau.

Ėmiau karštligiškai galvoti. Galvodamas turiu įprotį malti pirštais, ir šįkart man tai pasitarnavo – striukės kišenėj užčiuopiau kepurę.
Greitai ją suglamžiau, gavosi apvalus gniužulas su pro vieną šoną styrančiu snapeliu. Išroviau savo kūrinį iš kišenės ir suurzgiau ant besiartinančio diversanto. Šis iškart sustojo. Matyt menkų smegenų pakako suprasti, kad aprūdijęs metalinis daiktas aukos rankoje – pati tikriausia granata, rusiška „limonkė“, skirta toli gražu ne žaidimams.

– Dinkit iš čia, puspročiai, nes susprogdinsiu nacher visus! – kiek mano balse buvo griežtumo, o kiek isterijos, suprasti nelengva, bet kompaniją tai paveikė. Iš pradžių lėtai, bet su nemenku pagreičiu jie ėmė trauktis į viaduko galus, bailiausieji tuoj pat puolė bėgti, kvailesni sparčiu žingsniu, vis atsisukinėdami, išsilandžiojo po pakampes. Tik sutrinksėjo daugelio kojų minamos viaduko pakopos.

Atrodo pavyko. Niekada nebandžiau apgauti iškart kelių žmonių, bet juodas skėtis ir taip panašėjo į ginklą, o ir dėl „granatos“ nereikėjo per daug stengtis. Viskas – pažadėjau sau – daugiau šitu šlamštu niekada neužsiimsiu. Nu ją, tą antžmogišką galią. Viskas.
Greitai pasikišau skėtį po pažastim, gražinau kišenėn kepurę ir susiruošiau dėt į kojas, kol kas nors nesumanė grįžti.

Bet tada pastebėjau atokiau stovintį ir panikuot visai nesiruošiantį vaikigalį. Tipinis penkiolikmetis – mėgstantis pasišlaistyti su netikusia kompanija, tačiau pats dar nesitepantis rankų.
Staigiu truktelėjimu jis atsiplėšė nuo tvorelės, į kurią buvo atsirėmęs, paspyrė prie kojų gulėjusį alaus butelį, dar vieną tokį pat peržengė, ir ėmė artėti.
– Mažiau, tau ką, gyvent atsibodo? – dar bandžiau blefuoti aš – duodu penkias minutes... tfu, sekundes, kad dingtum iš čia, nes mamytė neapsaugos.
Mintyse keikiausi. Po velnių, kaip aš jo ankščiau nepastebėjau? Dabar apmulkint bus kur kas sunkiau.

Blefas buvo visiškai bergždžias. Kai vaikis išniro į lempos šviesą, pastebėjau, kad jo veide nėra nei lašelio baimės – atvirkščiai, jis buvo kaip reikiant įpykęs.
– Tu ką, debile, galvoji vienintelis toks kietas? Tau seniai subinę išspardęs kas nors buvo? Pašokinėt užsimanei? – lūžinėjančiu balsu pro dantis košė jis. Darėsi nejauku, geso lempos, žemė, rodos, slinko iš po kojų.

O aplink iš tiesų dėjosi kažkas neįprasto. Viadukas – daugiatonė geležies ir betono konstrukcija – tirpo lyg vaškas, smego žemėn, kol pasijutau stovintis tiesiai ant bėgių. Šie vibravo.
Tokią situaciją sunku būtų net susapnuoti, ką jau bekalbėt apie aprašymą. Iš dešinės aštuoniomis geležinkelio juostomis link manės dardėjo aštuoni šviečiantys trikampiai. Tas pats dėjosi ir kairėje – iš viso šešiolika pasiutusiu greičių per miestelį lekiančių šilumvežių, drebinančių žemę riaumojimu ir siekiančių susidurti kaip tik ten, kur stovėjau aš.

– Bėk, suski, bėk greičiau, nes būtent tavęs dabar neapsaugos jokia mamytė... – kažkur tolumoje gergždė bekūnis balsas. Antro paskatinimo man nereikėjo. Neprisimenu, kad kada nors būčiau taip dūmęs – atstumas iki mirtinos zonos krašto atrodė baisiai tolimas, aš klupinėjau lygioje vietoje, beveik ritausi kūliais, tačiau vis tiek kėliausi ir bėgau. Savisaugos instinktas sveiką protą matyt susikišo kažkur giliai giliai.

Tik palikęs už nugaros gerą šimtą metrų nuo artimiausios bėgių juostos šiaip ne taip sustojau ir atsisukau, tikėdamasis pamatyti išsitaškančius lokomotyvus – kamikadzes. Bet ten nieko panašaus nebuvo – tik sveikas sveikutėlis stovėjo mūsų miestelio pasididžiavimas, oranžinis viadukas, kurio viršuje kažkas garsiai juokėsi.