3

Reikia trijų. Bet apie tai vėliau. Į mane žiūri Kūlverstukas. Stengiuosi nesijuokti, bet tai ne tik nuo manęs priklauso. Jis iš visų jėgų sutraukia veido raumenis:
- Šio gyvenimo pamokos nuolat mano akyse neleidžia užmiršti tikslo.

Laiptinėje sutinku seną draugą:
- Mano kelias sunkus ir skausmingas. Prisijunk prie manęs, dar nevėlu išsigelbėti.
- Aš per silpnas. Eik be manęs. Aš tau būsiu tik kliūtis.
Draugas dėkoja lyg už supratimą, lyg šiaip iš mandagumo linkteli ir dingsta viršuje. Kasdien sutinku jį žengiantį vis aukščiau ir aukščiau.

- Kodėl nevertini manęs rimtai? - Kūlverstuko akyse ašaros. Ežeras, tas kur už namo.
- Tai ką, Kūlverstuk, eisim tavęs skandinti?
- O taip! - sužviegia mergaitė-isterikė.
  Kūlverstas įsikimba man į ranką. Neįtikėtinai bjaurus padaras. Kažkodėl jaučiu pareiga pakentėti, lyg kokia kaltę išperkant.

  Kieme susirinkę visi pensininkai. Gamtos automatai. Nujaučiu ką jie galvoja. Norisi paleisti keisto kompaniono ranką. Kodėl man turi rūpėti jų mintys? Aš įsivaizduoju juos kaip lapus, kuriuos vėjas blaško į kur tik nori. Kai būna apsiniaukę jų nuotaika tampa slogi. Kai pamato normalų žmogų einantį kartu su Kūlverstuku jie galvoja kad jis nenormalus. Bet lapai kada nors nukris, - pagalvoju aš toli gražu ne apie save.

  Kur buvę kur nebuvę mes prisliūkinom ežeriuką.
- Davai! - pamojau ranka.
  Kūlverstukas akivaizdžiai pradėjo abejoti.
- Būk vyras! - viena iš debiliškų frazių, kuri reiškia „padaryk negalvodamas ko aš noriu. „
  Kūlverstukas lėtai pradėjo bristi į ežerą.
  Stovėdamas ant kranto svarstau, ar gerai visa tai. Ir kas apskritai yra gerai. Stoviu jau gal trečią valandą ir laukiu kada panirs jo galva. Turbūt negerai šitaip galvoti. Ir kas apskritai yra negerai. Kai Saulė nusileido jo nebematau.

  Reikia grįžti, bet namo eiti nesinori. Kažkaip atsirandu ant stogo kur ateidavau gana dažnai. Ta vieta, kur galima nieko negalvoti ir stebėti gyvenimą iš šono. „Kūlverstukas! „ - žiūri tiesiai į mane. Nėra ko bijoti vaiduoklių, juk tai negali būti nieko daugiau nei prisiminimas mano galvoje.
- Atsiprašau, - sako Kūlverstukas.
  Aš nieko nesakau. Kažkaip nesinori kalbėtis su savo iliuzija, greičiau jau ji pasibaigtų.
  Bet Kūlverstukas stovi toliau.
- Ir ilgai čia taip?
- Mačiau Vandenį. Jis man pasakė, kad mirtis - tai ne pabaiga.

  Tamsumoje pasirodo siluetas. Mėnulio šviesoje paprasti dalykai atrodo kurkas paslaptingiau. Aš pažįstu šį veidą. Tai mano draugas, kuris kopia vis aukštyn. Sėdasi šalia mūsų. Kūlverstukas iš užančio traukia buteliuką „Trejos devynerios“. Tai viskas link to ir ėjo?
- Pradžioje buvo žodis, - sakė mano draugas, niekad nestovintis vietoje.

  Bėgu žemyn kuo toliau nuo jų, kuo toliau nuo savęs. Daugiau nebebūsiu lapas.