Ar aš galiu atsikėlęs iš sapno suprasti, kad esu vienas? Tik išlipau iš lovos. Kambarys be manęs tuščias. O su Mykolu kambarys yra pilnas. Ar aš dabar atsikėlęs jaučiu nostalgiją? Įkvėpęs pro nosį ir pro ją iškvėpęs ir tai supratęs, giliu žvilgsniu suprantu, kad, taip, aš jaučiu nostalgiją. Net jokio Mykolo daikto neturiu. Jis pats dabar joks, aš taip pat joks, bet Mykolas mano, o aš jo. Taip kažkaip sunkiai. Lėtai, palengva. Dabar jau įsivažiuoju. Kada žmogus jaučiasi vienišas? Kai jis lieka vienas? Kai jis važiuoja traukiniu ir šalia jo niekas nesėdi? O kai Mykolas sėdi šalia, tada vienatvės nebūna. Būna tik dabar, negalvojant kas bus. Šiaip vienišas jaučiuosiu retai. Vis tie žmonės neduoda ramybės. Mykolas perskaitė mano mintis ir davė man ramybę. Juk taip galėjo būti? Galėjo taip ir nebūti. O kaip dėl to sunkumo, tai sunkiai. Tos mintys tokios pasileidusios, sunku jas sugaudyti. Tik Mykolas visas mano mintis koordinuoja į vieną vietą. Bet sunku ir dabar. Ar sunku, nes negalvoju apie Mykolą? Bet ne, mintys liejasi patenkinamai dabar. Tai gal man lengva iš tikrųjų? Bet nesuprantu vis tiek. Tik Mykolas mane suprastų, suspaustų mano delną, ištartų mano vardą ir tyliai priglaustų savo veidą prie mano. Ir tada jis šokinėtų ir skaitytų mano mintis, tada jis garsiai juoktųsi ir plotų, tada jis kaip paauglys nusirengtų nuogas ir šokinėtų ant lovos. Bet ir vėl sėdžiu ant lovos ir man nostalgija. Tai kaip gi man be Mykolo? Sunku ar lengva?