Autsaideris iš Dievo malonės

Gera būti autsaideriu, nes tada tavo elgesio neįtakoja toks visuotinai priimtas ir labai pavojingas asmenybės vystymuisi noras patikti, noras pateisinti kažkieno (ir savo) lūkesčius, noras neužgauti tų, kurie į tave deda viltis užsiauginti tegu ne žvaigždę, kurios šviesoj ir patys sublizgėtų, bet nors gražų augalą, keliantį pasigėrėjimą dar ir dėl nuosavybės teisių į jį.
Nieko blogo nėra, jei asmenybė natūraliai, be įpatingų pastangų, beveik vien Dievo malonės pagalba užkopia ten, iš kur yra geriau matoma ir nedėdama pastangų ten išlikti, išlieka vien dėl to, kad yra to verta. Didžioji dalis visgi nėra gavę tos Dievo malonės, ir gal auklėjimo, gal talento ar kitokių atsitiktinumų dėka pasijutę potencialiais lyderiais, neriasi iš kailio, kad jais taptų iš tikrųjų. Jiems tai pasidaro gyvenimo tikslas, variklis, jie nesugeba savęs mylėti mažų ir nieko nepasiekusių, reikalauja ir reikalauja iš savęs, iš kitų, iš paskutiniųjų stengiasi perprasti kažkokį tam tikslui sukurtą mechanizmą, kol tampa to mechanizmo sraigteliais, nejučia nutoldami nuo savo tikrųjų ištakų (išimčių būna, bet, teisybės dėlei: kuris nelaiko savęs ta išimtim?). Įdomūs ir nepajudinami jie būna tol, kol girdi žiūrovų aplodismentus, kurie vis rečiau bebūna nuoširdūs. Netyčia nusprūdę ar nustumti nuo scenos, jie nebemoka be aplodismentų gyventi, jie negali būti statistais, tad ir vėl ieškosi žiūrovų, išeikvodami tam didžiąją energijos dalį...
Užtat ir sakau: gera būti autsaideriu. Pats sau vaidini, pats pasiploji; žinodamas, kad tavo netobulas spektaklis žlugs neskausmingai, ramiai atsilaikęs prieš kritiką ar iškalbingą tylą-tiesiog tau pačiam atsibodęs nueis užmarštin ir tiek, o Dievo malonė jau vėl kuždės tau į ausį kažką naujo, netobulo, tau vienam tesuprantamo.