Varvančios akys.

Jo vienintelės akys, kurios man suteikia šilumos širdį. Tos akys netusčios, kaip kitų padarų, kurių akyse pilna pykčio ar abejingumo. O ką jam senatvei bedarius, kai visi galvoja, kad esi pamišelis, kuris yra gyvas, bet alsuoja kartu su mirtimi ir tuoj tuoj nebeatsimerks. Ir jo akys varva. Man jo taip gaila. Raudoni patinę vokai, pilni ašarų, kurios rieda patrynus ir mėlyna dar neišblukusi spalva. Jos kartai sužvairuoja, bet visada visada šypsosi. Jam jas skauda. Jis trina, bet tada jos pasidaro dar raudonesnės, vandeningesnės ir atrodo tuoj išbėgs kartu su arašomis. Senelis niekada nemeluoja, nes jo siela per daug arti jo. Akys išdavikės varva, lyg norėdamos pabėkti nuo to, kas neišvengiama. Dieve, man jo taip gaila. Juk jis niekad nėra piktas, jis linki tik gero, padeda išduodamas savo patirtį ir be abejo, rūpinasi visais. O ką gauna iš to? Varvančias akis ir skaudžia senatvę? Dievuliau, juk tai taip neteisinga.! O mes dar juokemės iš tokių senių ir nepagalvojame, kad patys tuoj tokiais būsime - su raudonų, varvančių akių žvilksnių į tolį, į nepasiektą rytojų.