Trečiadienis, kavinėje „Penktadienis“

Ant metus sugėrusios sienos kabėjo worde išBolDinta iškaba: Trečiadienis, kavinėje „Penktadienis“.

  Stebėjau save, kai netyčia užuodžiau viliojantį iškabos kvapą. Mačiau, kaip mano studentiškos akys atsimušė į apačioje pasislėpusį užrašą „Pigus alus“ ir sužibėjo netikru auksu. Kadangi auksas buvo netikras, tai ir aš kartu su savimi apsimečiau nesusidomėjęs bei sunkiais vyriškais žingsniais pabėgau į kitą skelbimą, kur kvietė į literatų būrelį, kurį pats sukūriau. Iš esmės pats ir pakabinau skelbimą, bet žvelgdamas į jį jaučiausi galingas lyg antikos hekatonkheiras su daugybe galvų. Galingas ir stiprus, nes sukurti skelbimą yra kūryba, o žvilgčioti į trečiadienio alų – mėšlas. Nebuvau žemdirbys, tad trąšų man nereikėjo. O alus – kitas reikalas. Mielėse glūdi esmė, o mielės – pilve. Tik aš jų nematau, nes apsimetu žiūrąs į kitus skelbimus. Kartais juos ir sukuriu, kad nematyčiau besipinančių apynių. Ir dar dėl to, jog beprasmiška trečiadienio vakarą praleisti kavinėje „Penktadienis“. Nors, iš kitos pusės
  Stovėjo kitas, kuris suprato idėją ir trečiadienį nukulkšniavęs į tą kavinę, penktadienio rytą sutiko alkoholiko kostiumu kažkur kelyje A1… Ruošėsi važiuoti į Klaipėdą. Bet prie pakelės užeigos rado skelbimą apie penktadienį, kavinėje sekmadienis, ir suprato, jog jūra jam per sūri. Daugiau jo nestebėjau, nemačiau ir negirdėjau. Tik giliai pilve žinau, kad jo pavyzdžių neseksiu ir nedalyvausiu šioje laiko mašinoje. Na, savo didaktiniame teiginyje dar pridėčiau išimčių, bet nežinau kaip jas pažymėti tekste. Turbūt vakarykščio gėralo kvapu. Prašau neuostyt.
  Uch, skelbimus drįsčiau priskirti fantastikos skilčiai. Ir vertinti juos reiktų aukščiausiais balais. Vis tiek kas nors (aš arba kitas) susidomės ir apsimes protingai skaitantis apie dingusią dviejų metukų. Katę. Juk nemanai, kad kepenis žalojančias iškabas reiktų kabinti tiesiai ant akių ar nosies. Geriau jos pakabės fantastikoje ir susidūlės, subręs – išsitrins. Arba pakabinkim jas ant kalėdinės eglutės, kur, tarpe žaislų, jų blizgesys išsilydys kaip fermentinis sūris japonų mikrobangėje. Ant lietuviškos duonos.
  Dabar neskaitau laikraščio. Neskaitau apie ekonominę situaciją, nes finansinė po vakar rauda žalčių karalienės ašaromis. Minus trisdešimt – pamatavau piniginės temperatūrą. Šalta, šalta, šalta... Nešilta. Todėl prašau daugiau nekabinti man tų skelbimų. Išvis kabinimas stereo-prasmiškas žodis. Be skelbimų, skalbinių, pernykščių žaislų, metaforiškų makaronų, kabinti galimą dar ir merginas. Bet. Einu pakabinsiu striukę ir truputį numigsiu. Kai atsikelsiu pažiūrėsiu į skelbimų lentą, kur kabėsi tu, mielas skaitytojau. Pakabintas ant ausų, lyg vasarą žydintis drugys, su keistoka fikcija sparne. Nenusimink, išlaisvinsiu ir eisime kartu pasivaikščioti. Kur. Gal į kavinę?