Sūpuoklės

Į viršų... į apačią... į viršų... į apačią...
Vėjas kaip koks išprotėjęs maniakas vis kelia ir leidžia sūpuokles.. Į viršų.. į apačią... Rudi plaukai apsivijo metus, juos suspaudė, nors jie vis trumpyn ir trumpyn... Kažkada čia atrodė milžiniškas aukštis, dabar peraugusios galūnės apglėbia visą vaikystę, nes vis aukštyn ir žemyn. Kad ir kaip norėtum verkti, niekada nebeverksi taip, kaip pirmą kartą. Tyliai. Kad niekas negirdėtų...
Į viršų... į apačią....