Ten už upės (tęsinys)

- Atėjau pasižiūrėti, ką veiki tokią gražią sekmadienio popietę? - paklausė Tomas nuo vartelių. - Juk taviškiai išvažiavo, ar ne?
- Jau bus koks pusvalandis.
- Sakau, gal einam pasivaikščioti kur nors prieš naktį. Toks gražus oras.
- Mielai. Aš tuoj, - visa nušvito Bronelė. - Tikrai labai gražu. Po pietų truputį atvėso, nebe taip karšta.
- Na, matai, aš visai neblogai sugalvojau.. Maudeisi?
- Tik prausiausi, bet kitą kartą ir nusimaudau vakarais, kai diena būna karšta, - atsiliepė ji jau iš kambarėlio. - Rytais praustis bėgu tik į upelį.
- O aš per atostogas maudausi rytais. Tiesiog puikumėlis, - prisėdo mokytojas ant suoliuko po langu.
- Rytais man nepatinka, vanduo labai šaltas, nemalonu.
- O tu pabandyk, pamatysi, kaip patiks. Atsigaivinsi visai dienai. Tau tai ypač praverstų, kai per dienas tenka kambaryje sėdėti.
- Gal reikės pabandyt kokį nors rytą, - neprieštaravo Bronelė, - jei sakot, tai gal iš tikrųjų...
- Tai kur eisim? - paklausė Tomas, kai Bronelė pasiruošusi atėjo prie jo, - į kurią pusę?
- Gal einam paupiu iki tilto, o nuo tilto keliukas iki šilelio. Gal dar rasim ir kokią uogą? Jau prasidėjo mėlynės ir žemuogės.
- Gerai, - sutiko Tomas, - man vistiek kur. Tiesiog norisi pabūti su tavimi. Seniai bebuvome susitikę. Pasiilgau.
- Tikrai? – užraudo Bronelė, - mėgstat pajuokaut. O aš maniau...
- Ir ne vien dėl to, - pertraukė jis Bronelę. - Rytoj išvažiuoju ir grįšiu negreitai. Tur būt tik prieš mokslo metus. Prieš išvažiuodamas norėjau pasimatyti, atsisveikinti. Noriu, kad kas nors manęs lauktų, kai būsiu išvykęs. Ar lauksi, Bronele?
- Labai. Jei jums to reikia. Tai žinokit, kad lauksiu už visus labiausiai.
- Man svarbu, kad tu lauktumei, - nusijuokė mokytojas. - O ką tau parvežt lauktuvių?
- Nereikia jokių lauktuvių. Argi dar ko nors reikia, jei ir taip labai lauki?
- Malonu, kai žinai, kad tavęs laukia tokia miela mergaitė kaip tu. Ir išvis tu šiandien ypatingai gražiai atrodai, - dar pagyrė ir taip jau laimingą Bronelę. - Gaila, kad reikia išvažiuoti. Per atostogas būtume dar ne kartą susitikę, būčiau aš sau ir tau dar pagavęs žuvies. Čia tame užlankyje visai gerai kibo, vertėtų čia dažniau apsilankyti.
- Jeigu tik bus noro, galėsit pabandyt ir sugrįžęs. Ta žuvis niekur nedings, kiek negaudyk, vis jos yra.
- Prasidės darbai, bus mažiau laiko, bet dar pažuvausim. Aš gaudysiu žuvį, tu virsi žuvienę, kartu pietausime. Ar gerai?
- Kur gi ne, - linksmai sutiko Bronelė, - aš sutinku ir kepti ir virti, tik jūs jos pagaukit.
Kai jie grįžo prie vartelių ir atsisveikino, jau temo ir nuo upės buvo pakilęs permatomas rūkas.

Mokytojas Tomas ir Ieva pažįstami iš anksčiau. Susipažino jie per vieną Vasario 16-tosios minėjimą mergaičių gimnazijos aktų salėjė. Po minėjimo ir meninės dalies prasidėjo šokiai, į kuriuos gimnazistėms buvo leista pasikviest svečių: draugių, draugų ar šiaip pažįstamų iš miesto.
Tomas atėjo su vienos gimnazistės draugu. Jis - paskutinio kurso mokytojų seminarijos studentas, o Ieva - dešimtos klasės mergaičių gimnazijos auklėtinė. Gražus Tomas visoms labai patiko, bet jis pasirinko Ievą, liekną grakščią šviesiaplaukę gimnazistę.
Jie linksmai praleido vakarą, bendravo, šoko, linksminosi. Po šokių Tomas Ievą palydėjo iki namų ir paskyrė pasimatymą. Buvo keletą kartų susitikę, vaikščiojo po miestą, sėdėjo prisnigtame parke ant suoliuko, čiužinėjo čiuožykloje.
Ieva džiaugėsi sutikus tokį puikų vaikiną ir jau skaitė jį savo „simpatija“. Nors gerbėjų jai netruko, bet nė apie vieną ji tiek nesvajojo, kaip apie šį seminaristą. Tačiau jis netikėtai dingo ir jau bus kokie metai, kai nepasirodė jos akiratyje.
Žiemos atostogas Ieva praleido kaime pas draugę, ten ir Naujuosius sutiko. Velykų šventes atšventė pas tetą Žemaitijoje ir, tik pasibaigus mokslo metams, atvažiavo pas tėvus į miestelį.
Kaip ji nustebo ir nudžiugo išvydusi čia savo svajonių vaikiną. Pasirodo, jis jos gimtajame miestelyje jau nuo rudens mokytojauja.
Iš tiesų atostogos namuose Ievai niekada nebuvo labai malonios. Motinos lepinama ji iki rudens priaugdavo svorio, o paskui būdavo vargo, kol per žiemą jo atsikratydavo. Ir išvis, per atostogas čia nebuvo kas veikti. Viso labo kad nueini į bažnyčią pasirodyti, kaip esi gražiai apsirengusi. Su šaulių vadu Voldemaru buvo kokį porą kartų nuėjusi į gegužinę. Nepatiko Ievai tos gegužinės, gal daugiau dėl to, kad nepatiko ir pats Voldemaras., nors jis, tik jai pasirodžius namuose, uoliai ją lankydavo. Šiemet atostogos gali būti ir visai įdomios...
Pirmas susitikimas su Tomu buvo labai malonus. Ieva stebėjosi tokiu sutapimu. Atrodo, kad džiaugėsi abu vienas kitą pamatę. Buvo daug kalbos apie tai, kaip gyveno, ką veikė, kaip sekėsi per tą nesimatymo laikotarpį.
Keletą sekmadienių iš eilės kartu pietavo Ievos namuose, bet paskui kažin kodėl Tomas ir vėl nutolo. Ieva buvo nusiminusi ir pasimetusi.
- Na, tarkim, jo teisybė: atostogauja, ilsisi, žvejoja. Bet dar gi yra vakarai. Panorėjus jie galėtų būti visai romantiški. Kad ir pasivaikščiojimai gamtoje, pievų takeliais mėnesienoje... Argi tik tiek jiems skirta? Susitikti ir vėl išsiskirti? O gal, kad Voldemaras kartu maišosi? Gal pasitraukė kaip „ trečias nereikalingas“? O gal priešingai - per tą laiką pats spėjo ką nors nusižiūrėti? Bet argi tokiame užkampyje galėjo rasti ką geriau už mane, už Ievą? O Bronelė? - staiga cinktelėjo. - Kaip jis čia aną kartą pasakė „Mano pažįstama“?  Pasirodo „pažįstama“, o gal ir ne tik? Juk graži, labai graži - to nepaneigsi. Apsirengtų ji mano drabužiais... Bet vistiek kaimietė siuvėja. Argi tiek užtenka tokiam vaikinui kaip Tomas? Negali būti, kad dėl jos atsisakytų manęs. Tai bus galima visai paprastai išsiaiškinti. Užtektų tik su ja pačia susitikti - ir viskas.
Sužinojus iš Bronelės, kad Tomas išvažiavęs, Ievai ne juokais suskaudo širdį:
- Taip, taip yra tarp jų kas nors daugiau nei paprasta pažintis. Kodėl, pavyzdžiui, ji žino, kad jis išvažiavęs, o aš ne. Pats pasakė Bronelei, o man ne. Net neužsiminė, kad ketina važiuot, nors buvo progų. Galėjo nors iš mandagumo atsisveikinti. Apmaudu, bet nieko nepadarysi. Matyt ne man skirtas tas išsvajotasis. Jeigu gyvenčiau čia vietoje, tai gal dar būtų galima pakovot dėl jo dėmesio, o dabar diena kita ir aš pati turėsiu išvykti. O pagaliau, ar aš tik tiek teverta, kad nusileisčiau iki tokio lygio ir imčiau kovot su tokia prasčioke, kaip Bronelė? Viskas baigta. Gaila, kad atostogos gavosi visai ne tokios, kaip tikėjausi...
(B. d.)