Voras ir muselė III dalis

Tik dabar, įžengęs pro tiek kartų varstytas duris, Voras tarsi kitomis akimis pamatė savo kuklią buveinę bei netvarką, kuri  viešpatavo. Veikiausiai grįždavo pernelyg retai, kad susitvarkytų, ir pernelyg susitelkęs į kitus dalykus, kad pastebėtų, prie ko tai privedė. Tačiau dabar  Emilijui mandagiai stengiantis nepastebimai apeiti ant grindų besimėtančius daiktus, jis nervinosi tarsi paauglys, pirmą kartą į savo apšnerkštą kambarėlį pasikvietęs mergaitę.

Tai buvo dar blogiau. Emilijus buvo ne mergaitė – jis buvo priešas, ne šiaip priešas, o auka, padaras, turintis maldauti pasigailėjimo, raitytis palei Voro kojas ir žliumbti iš baimės, tačiau to nedarantis. Jis buvo auka, kuri klupdė savo budelį, ir darė tai pačiu baisiausiu ginklu – nebaime.

Apimtas beviltiško įsiūčio, Voras čiupo už ginklo, prispaudė jį vaikystės draugui prie galvos ir taip laikė, apsivijęs muselės kaklą viena ranka, spausdamas mirtį jam prie galvos kita. Tai tęsėsi apie pusę minutės. Tuomet tylą netikėtai pertraukė pats Emilijus, kuris visiškai ramiai paprašė:
– Gal malonėtum paskubėti?  Tai nėra tokia akimirka, kurią norėčiau tęsti visą amžinybę.

Voras nuleido rankas. Auka pasisuko į budelį ir taip jiedu kelias akimirkas žiūrėjo vienas į kitą.

– Kodėl tu nešovei? – taip pat ramiai paklausė Emilijus.
– O kodėl tu, po velniais, nebijai? – pats save stebindamas ramybe atkirto Voras. Jautėsi tarsi vaikystėje, šnekučiuodamas su nepiktai jį pašiepiančiu draugu. Tokiu draugu, kokį galima turėti tik kartą gyvenime.
– Nejaugi tu šaudai tik į tuos, kurie bijo? – vis taip pat ramiai klausė Emilijus.
– Visi, kurie supranta, jog tuoj mirs, bijo.
– Tu apie tai išmanai tikrai daugiau, o vis dėlto aš su tavimi nesutinku. Mirtis gali būti visokia. Kartais net laukiama.
– Aš nenusiteikęs filosofuoti.
– Suprantu. Tuomet tiesiog dirbk savo darbą, – jis atsidūsėjo ir įsistebeilijo į kažką anapus lango. Sustingo laukdamas kulkos.
Voras vėl nusitaikė, tačiau delsė. Galų gale nuleido ranką.
– Argi galima laukti mirties?
– Juk tu nenusiteikęs filosofuoti.
– Bet jei nepasakysi, šis klausimas mane kamuos dar ilgai, o  pasiklausti nebeturėsiu ko.
– Teisybė. Tačiau tam manęs net nereikia. Pagalvok pats: mane šiaip ar taip medžioja. Medžioja tėvo užsakymu. Jis žino, ko iš manęs tikėtis, aš žinau, kad jis niekad nepralaimi. Jeigu pasirinko tave, esi patikimas žmogus, kuris padės jam nepralaimėti. Ar daug turiu šansų?  Norėčiau kiek įmanoma trumpiau būti savo tėvo auka, žudoma geriausio draugo rankomis.

Emilijus tai pasakė ramiai, tarsi aiškindamas matematikos užduotį. Vis dar žiūrėjo kažkur toli pro langą.
– Sėskis, – burbtelėjo Voras, galva parodydamas drabužiais neapkrauto fotelio pusėn.
– Mmm? – Emilijus pasisuko jo pusėn it ne taip ką išgirdęs. Atrodo, buvo apie kažką susimąstęs.
– Pasakiau, sėsk! – įtaigumo labui šįkart mosteldamas ginklu pakartojo šeimininkas.

Emilijus klusniai padarė, ko prašomas, Voras įsitaisė ant sofos gretimais ir štai jiedu sėdėjo tarsi tikri, seniai nesimatę draugai, galvojantys, nuo ko pradėti pokalbį, kuomet tiek visko reikia papasakoti.