Drambliuko svajonė

Kentėjo drambliukas dėl meilės -
drambliukė atleisti negalėjo.
Drambliukui širdelę skaudėjo,
juk drambliukė jam pažadėjo...
Mylėti per amžius, ir džiaugsme ir varge.
Padėti ir būti šalia.

Bet va, drambliukė pabėgo, nes pyktis užliejo
ir dar zebriukas atėjo..

Zebriukas atėjo, bet tikrai nemylėjo.
Tik zebriukei pavydą sukelti norėjo.

Drambliukas nekvailas, nešinas lauko gėlių, priklaupė ant kelio ir ištarė myliu.
-Negaliu be tavęs, dramblyt,
tu man kaip oras gyvybei,
kaip padangė paukščiui.
Tu mane išmokei mylėt,
prašau, netylėk.
Būkim kartu ir išspręskim bėdas.
Juk sakei, kad meilę tik vieną kartą atrasi
ir tik su ja gyvenimą praleisi.
Man reikia tik tavęs.
Niekas kitas man tiek džiaugsmo neatneš.

Drambliukė juo patikėjo ir dar zebriuko klastos išaiškėjo.
Zebriuką paliko ant ledo ir drambliukui džiaugsmas užliejo širdelę.