Pergamentinė meilė (ištrauka II)

Ji rinkdavo akmenis, kiekvienam iš jų duodavo vardą ir įsivaizdavo, kad tai atskiros planetos. Kamilei patiko samanoti akmenukai. Jie vieninteliai buvo panašūs į Žemę. Mergiūkštė svajojo pagauti boružę ir apgyvendinti ją vienoje iš planetų. Deja, Kamilė labai bijojo boružių. Dėl neaiškios priežaisties jai jos atrodė nuodingos, savaip pavojingos. Kamilei taip ir nepavyko apgyvendinti bent vieno akmenuko. Net tų, samanotųjų Žemės analogų.

Šiandien Kamilė užsisiautė paltuką. Raudoną. Paskutinį orą iškvepiančios rudenio gatvės ir į žiemos pusę linkstantys žibintai alėjose. Koksai nuostabus laikas! Pagalvojo Kamilė. Kai kažkas keičiasi, tai yra taip nepaprasta. Nulyje, niekyje stovintis ir nejudantis akmuo, - ar jis žavus? Ar jis atrodo nepaprastas? Sustingusių lūpų troškimas prabilti ir tiek. Nieko daugiau. O štai dabar! Dabar nepaprasta rimtis aimanuojančiuose pravažiuojančių dviračių pedaluose, prašymas sustoti, pailsėti, priimti paskutinį pasaulio žydėjimo aidą. Ir Kamilė sustojo. Jos raudonas paltukas žydėjo rudenio gatvėje. Aš panaši į boružę. Į tą, kurios neapgyvendinau savo planetoje.