Interviu su Velniu. (1 dalis)

„I sold my soul for the second time becouse man they don't pay me.“

Sveiki. Aš esu Ričardas Melbornas – žurnalistas. Žurnalistas širdimi. Darbo pase aš buhalteris. Matematika man visada geriau sekėsi nei kalbos mokslai. Visgi, vakar aš turėjau progą imti interviu iš kažko ypatingo. Viskas prasidėjo keistai ir netikėtai. Eidamas link autobuso stotelės, pamačiau mažą mergaitę. Ji verkė.
– Kodėl verki? (Paklausiau aš).
– Nes tu nori būti žurnalistas, o juo nesi. (Atsakė ji)
Aš nustebau. Žodis nustebau, yra sušvelnintinas tūkstančius kartų. Vos negavau infarkto, pulsas padidėjo bent penkis kartus, pasimečiau, išraudau, kojos pradėjo linkti. Jaučiau ne tik nuostabą, ta mergaitė mane tarytum apkerėjo, negaliu paaiškinti, tos savotiškai „meditacinės“ būsenos sumaišytos su šoku.
– Bet aš tau duosiu šansą šią klaidą ištaisyti. (Tęsė ji, man toli gražu nespėjus atsikvėpti ir suprasti, kas vyksta.) Tu iš manęs imsi interviu, o puse pasaulio laikraščių  jį išspausdins. Šiandien tu neisi į darbą, mes eisime į štai tą kavinę (ji rodė pirštu į kitoje gatvės pusėje esantį kavos barą.) Ten mes pakalbėsime ir tavo gyvenimas pasikeis.

Aš nieko nesupratau. Galėjau tik linkčioti kaip idiotas ir laukti kas bus toliau. Ji ėjo per perėją, neapsižiūrėjusi, neapsidairiusi. Kai pamačiau, kad ji eina tiesiai po sunkvežimiu, kuris tikrai nespės sustoti, norėjau čiupti ją ar rėkti, tačiau negalėjau. Jaučiausi tarsi sapne, negalėjau greitai judinti nė vieno raumens, o balso stygos atsisakė dirbti ir aš tarytum neturėjau balso. Viskas vyko sulėtintai, aš mačiau kaip sunkvežimis važiuodamas, ko ne šimto kilometrų per valandą greičiu, ją trenkė.

Vaizdas buvo klaikus. Mano kojos nebeišlaikė, aš kritau ant kelių, galva buvo perpildyta tuštumos, nesupratau kas darosi, nežinojau ką galvoti, nežinojau kur žiūrėti, ką daryti. Kilo sumišimas. Gatvėje nebuvo daug žmonių, tačiau tai buvo baisus vaizdas visiems. Visi buvo pasimetę, nežinojo ką daryti, o aš jaučiausi kažkuo kaltas. Sunkvežimis nesustojo, kažkur nurūko, o žmonės tematė kraujo klaną. Mergaitės kūno nebuvo, sunkvežimis tikriausiai „nusivežė“ jį kažkur toliau.  Dar keletą minučių praklupėjau sumišęs.

Vėliau nusprendžiau nueiti į tą kavinę ir apgalvoti tai, kas ką tik įvyko. Kavinėje visi tik apie tai ir kalbėjo, tačiau darbas vis dar vyko. Atsisėdau kuo toliau nuo lango žvelgiančio į gatvę. Priėjo padavėjas.
– Ar ko nors norite?
– Stiprybės. (Sumurmėjau beveik panosėje, dar net nesupratęs ko jis iš tiesų manęs klausė.)
– Iš meniu pone.
– A? (Po truputį pradėjau atsipeikėti.) Kavos. Stiprios kavos.

Šokas pradėjo sklaidytis, kaip ir mergaitės kerai. Negalėjau patikėti, kad tokie dalykai gali įvykti. Mergaitė žinojo mane, žinojo mano svajonę, kurios nežino beveik niekas be manęs, pažadėjo man kažkokį interviu ir staiga jos gyvenimas baigėsi. Padavėjas atnešė kavos. Juodas skystis baltame puodelyje garavo, garuose švietė dvi ledinės mergaitės akys. Bandžiau galvoti apie kitus dalykus, kaip pasiteisinsiu bosui, dėl darbo dienos, ką veiksiu vėliau, bet iš tiesų galvoje buvo viena.

Pradėjau siurbčioti kavą, kažko savotiškai laukiau. Idėjos ar išsilaisvinimo. Norėjau, kad laikas kuo greičiau bėgtų. Tačiau jis nebėgo. Jis sustojo. Kiekviena sekundė buvo pernelyg ilgas laiko tarpas, kuriame tilpo per nelyg daug minčių, ir tokioje būsenoje nėra jokios veiklos, kuri tą sekundę trumpintu. Puodeliui einant į pabaigą užsisakiau dar kavos. Emocijos keitė viena kitą.

Kai pagaliau daugmaž atgavau visai blaivų protą, nusprendžiau logiškai viską apgalvoti. Bet kai tik pradėjau tai daryti, visa logiką, visa ką laikiau sveika ir blaiva žlugo. Visi fizikos dėsniai pasirodė nebegaliojantys, viskas apsivertė aukštyn kojom, ir išsivertė iš vidaus į išorę. Ant kėdės prieš mane atsisėdo ji. Ta mergaitė. Tos pačios šaltos ledinės akys, tie patys garbanoti rudi plaukai, apvalus veidas, nuraudus nosytė. Jokių kraujo ar kitų žymių. Sveikut sveikutėlė. Šokas buvo trumpas, aš tiesiog pagalvojau, kad man vaidenasi ir reikia viską ignoruot. Iki tol, kol padavėjas atnešė kavą.