Ten už upės (tęsinys)

Kai už kurio laiko vaikinai vėl apsilankė pas siuvėjos mergaites,  šį kartą po darbų Bronelę jau lydi mokytojas. Vakaras ramus, gražus, kvepia liepžiedžiais. Aukštai danguje linksmai mirga žvaigždelės, o pilnas mėnulis toks baltas ir ryškus, kad artėjančios nakties juoda tamsa privesta trauktis į pakraščius, užleisdama pilnačiai kelią. Jie eina baltu taku iki tilto, o čia juos pasitinka  ant upės kranto aukštai sužėlę žilvičiai ir užkerta kelią mėnulio šviesai.  Po kojomis pasipila margi šešėliai.
Bronelė eina pirma, mokytojas šiek tiek atsilikęs, bet ji vistiek jaučia jo artumą. Kokia laimė - ją lydi toks vaikinas! Per visus tuos liūdnus metus pirmą kartą jai taip gera. Tėvų netektis, ašaros, nemigo naktys, rūpestis dėl ateities pasitraukė kažkur į šalį ir ji apie tai nenori galvoti. Žinoma, dėl to gyvenimas nepasikeis, visi tie rūpesčiai niekur nedings, su jais susitiksi ryt ir poryt, o dabar jai norisi tiktai džiaugtis ir širdyje liūdesiui nebeliko vietos. Vien tik saldus džiaugsmas.
- Kodėl, ponas mokytojau, neatsinešėt šiandien gitaros? Draugės sakė, kad labai gražiai skambinat. Taip norėjau išgirsti, - pirmoji prašneko Bronelė.
- Na, matai, - priėjo jis arčiau, - pagalvojau, kad tau toks liūdnas metas, būtų nelabai malonu linksmintis. Juk skaudėtų tau širdelė, jei mes imtume visi dainuoti. Ar ne taip?
- Koks jūs jautrus, - nuoširdžiai pasakė Bronelė. - Taip ir yra iš tikrųjų. Kai tik užgirstu dainuojant arba grojant, negaliu susilaikyti neverkus.
- Ne visą laiką verksi, - ramino, - ateis laikas, kai viskas po truputį pasimirš, susitaikysi su esama padėtimi. Kartais gyvenime būna ir visai linksmų valandėlių. Tau dar viskas prieš akis. O mes dar padainuosim.
„ Kaip teisingai jis kalba. Juk man ir dabar jau linksma, kad jis žinotų... “
- O, ponas mokytojas, dar paskambins kada nors?
- Ką tu čia vis „ponas mokytojau“ - juokais subarė Bronelę. - Nei aš koks ponas, nei tau mokytojas, nei tu man mokinė. Juk aš irgi turiu vardą, jei nori žinot.
- Jusų vardas tur būt labai gražus, - netikėtai ištarė Bronelė.
- O kodėl būtent mano? – susidomėjo mokytojas.
- Už tai, kad jūs ne toks, kaip kiti.
- Kaip tai? - net stabtelėjo jis.
- Na, visai kitoniškas.
- Tai koks gi pagaliau, -visai sunerimo mokytojas, - tu mane pradedi gąsdinti.
- Gražus toks, malonus  ir geros širdies, - paraginta nelabai drąsiai atsakė Bronelė. - Nė vienam iš mūsų berniokų neateitų į galvą, kad man gali būti liūdna, kai kiti linksminasi.
- A, štai kas, - net lengviau atsikvėpė mokytojas. Tai jį pradžiugino ir prajuokino toks atviras ir nuoširdus jos prisipažinimas. „ Kokia jautruolė“ - pagalvojo, o garsiai pasakė:
- Jeigu nuo vardo kas nors priklausytų, tai daug ką būtų galima pakeisti šiame pasaulyje. Bet aš turiu apvilti. Mano vardas kaip tik negražus.
- Negali būti, - nesutiko Bronelė, - norėčiau kaip greičiau jį išgirsti.
- Mano vardas Tomas. Na, ką dabar pasakysi?
- Ar aš nesakiau? - nudžiugo Bronelė. - Tomas, - dar pakartojo, -  labai gražus vardas ir dar negirdėtas. Kodėl sakot, kad negražus?
-Neapsigauk, mergele. Taip tik draugai ir artimieji mane taip vadina, o tikrumoj,  pase ir dokumentuose aš Tamošius. Na, kaip dabar tau atrodo?
- Tamošius. Tai net nežinau ką ir besakyti, bet Tomas tai labai gražu ir jums labai tinka. Mūsų visoj parapijoj tokio vardo nėra.
- Jei tau gražus, tai ir vadink vardu. Gerai?
- Reikia dar prie to priprasti, - abejojo Bronelė, - kažkaip nedrąsu. Gal dėl to, kad dar mažai pažįstami.
- Kad vadintis vienas kitą vardu, manau, užtenka ir tokios pažinties, o jei dar ne draugai, tai laikui bėgant, gal susidraugausime. Kaip manai?
- Jeigu tik jūs panorėsit.
- Ne nuo manęs vieno priklauso. Daug priklauso ir nuo tavęs.
- Aš tai labai norėčiau turėt gerą draugą, tikrą draugą.
- O su kuo tu čia gyveni toje bakūžėje? - paklausė Tomas, kai jie  taip šnekučuodamiesi atėjo iki jos namų.
- Aš viena, - atsakė.
- Visiškai viena? Ar nebijai?
- O ko man bijoti? Savo namuose aš nieko nebijau. Na, ne visai viena. Yra dar katė, - pridūrė prisiminusi.
- Nejuokauk. Negi visai neturi jokių artimųjų? Kas gi tavimi rūpinasi?
- Kaip gi. Turiu net tris seseris. Jos manimi ir pasirūpna.
- O kur jos gyvena?
- Viena čia pat miestelyje už tilto, o kitos dvi toliau, vienkiemiuose.
- Ir kaip gi jos tavimi pasirūpina?
- Padeda maistu ir pinigų duoda, jei reikia ką nors pirkti. Pernai rudenį į kursus išleido, o dabar ir pas siuvėją.
- Į kokius kursus?
- Pusę metų lankiau pienininkų kursus, išlaikiau egzaminus.
- Žiūrėk tu man. Tai jau pažanga, - stebėjosi Tomas. - Greitai susidorojai su mokslais.
- Kokie čia mokslai. Jūs tai tur būt kokius šešis metus mokėtės?
- Ne tiek daug, bet dar ne viskas užbaigta. Teks kada nors dar padirbėt. Tavo seserys tikrai geros. Jei ne jos, tau vienai tikrai būtų nelengva. Gali jomis didžiuotis.
- Aš joms dėkinga ir norėčiau joms atsilyginti, jei tik atsirastų galimybė.
- Na, jau dabar vėlus metas, tau reikia miegot, nes  ryte į darbus. Kaip manai, kada vėl susitiksime?
- Tur būt tada, kai vėl ateisit pas siuvėją.
-Labanakt, susapnuok mane.
- Norėčiau.
(B. d.)