ruduo

ruduo kaip nepagydoma liga
lietum vėl smelkiasi į kūną
taip lygiai ir lėtai
ar matei
artėjant tylą
naktiniais miesto žiburiais
pasaulis išsidėsto
trikampiais ovalais
o po lietaus
palieka balos
ir grėsmę pajunti
nusėdančią smulkiais drėgmės
lašeliais ant savo rankų
lūpų ir akių
ir niekas nebešūkauja tikiu

dar niekados nebuvo
taip tyku ir šlapia
labanaktis
einu užpūsiu žvakę