Be muzikos

2126 m. vasaris. Karas, trukęs 20 metų, pagaliau baigėsi. Bet dėja mano šaliai vargai tik prasidėjo. Laimėjusi šalis okupavo mano šalį. Pirmas okupantų veiksmas buvo visiškai uždrausti muziką. Tuo metu tai atrodė labai kvaila, bet po metų viskas pasikeitė. Įsivaizduokite ką darytumėte jūs netekę muzikos. Daugeliui iš jūsų muzika yra labai svarbi. Jį jums padeda svajoti, kūrti, mąstyti. Ir staiga jūs netenkate muzikos. Žiauru? Ar ne? Žmonės netekę muzikos tapo ramūs. Ramūs? Ne šitas žodis netinka. Gal apatiški? Taip apatiški. Jie negina savo nuomonės, nes jos neturi. Jie nesimūša, nekovoja, nes neturi dėl ko. Žmonės tampa viena pilką mase. Didžiausiomis vertybėmis tampa maistas, miegas ir seksas. Išnyksta tokia socialinė grupė kaip šeima, nes visi duodasi su kuo nori ir kur nori. Dėl to aišku išauga populiacija. Bet, kad ir kaip nekeista niekas nebadauja. Turbūt dėl to, kad žmonės dirba 12 val per parą. Ir aišku niekas tam visiškai neprieštarauja.
Taigi isįvaizduokite - šalis visiškai suniokota po karo. Dauguma pastatu visiškai sugriuvę. Vidury gatvių ir ant pastatų pradeda augti augalai. O žmonės aišku patenkinti tuo ką turi. Taip ir norisi rėkti: “Utopija! ”. O kodėl ne? Valdžia patenkinta, liaudis patenkinta. Aišku liaudis yra tik banda gyvūlių, bet kam tai rūpi!
Po 20 metų išaugo karta negirdėjusi muzikos. Aš buvau vienas iš tos kartos atstovų. Aš buvau apatiškas kaip ir visi kiti. Iš neturėjimo ką veikt aš nuolatos vaikščiojau po apleistus pastatus ir kažko iešodavau. Tada nesupratau ko aš ieškodavau. Dabar suprantu, kad aš ieškodavau muzikos. Ir vieną dieną aš ją radau.
Eilinį kartą slankiodamas po apleistą pastatą išgirdau kažkokius garsus. Tik po kelių minučių supratau, kad tai muzika. Kai tai supratau pradėjau bėgti link tų garsų. Po kelių minučių bėgimo atsiduriau ant pastato stogo. Čia buvo susirinkę apie 100 žmonių. Norėdamas pažiūrėti kas sukelia tą muziką, prasibroviau į priekį. Prasibrovęs į priekį pamačiau merginą, grojančią gitara ir dainuojančią. Mergina gitarą grojo nuostabiai. Su kairės rankos pirštais ji greit bėgiojo gitaros grifu, o su dėšinės ranka vos užgaudavo stygas. Iš gitaros sklido tyras ir švarus garsas. O dainavo ji dar geriau. Kiekvieną kartą, kai ji uždainuodavo, per nugara nujeidavo šiurpuliukai. Kelias minutes pasiklausias jos pajutau, kad manyje kažkas keičiasi. Tas jausmas buvo keistas. Preiš tai aš niekada nieko panašaus nejaučiau. Aš norėjau sukūrti ką nors naujo, nuostabaus.
Tuo metu, kai aš analizavau savo jausmus, ant scenos užlipo 5 gerai apsiginklavę vyrai. Jie apstojo merginą ir pradėjo su ja kalbėti. Staiga vienas iš jų garsiai sušuko ir atėmęs gitarą iš mergonos, išmėtė ją. Tada aš supratau, kad tai okupantų kariai. Jie atėjo tam, kad atimti iš manęs muziką. Tai supratęs aš labai supykau. Su ašaromis akyse aš užšokau ant scenos ir nubloškiau vieną iš kareivių. Tada pribėgau prie merginos ir tariau jai: „Ačiū tau! Ačiū tau už tai, kad tu ..... “ Pabaigt sakinio aš nesugėbėjau. Mane pašovė. Krisdamas spėjau pamatyti, kaip visi žiūrovai bėgo ant scenos. Kareiviai bandė apsiginti nuo jų, bet jiems nepavyko, nes žiūrovai turėjo tikslą.