Neišprašyk, aš greit pati išeisiu,
Tik leisk sušilt sugrubusias rankas.
Bridau tarytumei per sapną baisų,
Kai vėtros laužė obelų šakas.
Nebeatstumk, pakurstyki ugnelę,
Kol šiaurvėjis klebena langines.
Paukšteliui vienišam širdužę gelia...
Neišvaryk į nykų rudenį manęs.
Jau paskutinis klevo lapas miršta,
Kas jį paglostys, kas užspaus akis?
Kiek daug šešėlių! Jų pajuodę pirštai
Prie lango slenka... Kas juos sulaikys?